ROBERTAS ŽUKAS

Sėdintiems gatvėje

Purvinos praeivių kojos
skęsta temstančio miesto balose.
Tyliai dega šviesos mažuose languose,
Kviečia artėjančias sutemas.

Mes -
sėdintys gatvėj,
             bėgančioj niekur
Pagrindinėj gyvenimo gatvėj,
Nežinantys kelio atgal.
Mes -
mylintys mirtį,
             Nešančią skausmą ir laisvę,
Sutinkame būti išniekinti,
Nes jau nebenorim prarast.

Fleita -
Paprasta ir stebuklinga jos
Melodija. Pagauna įaudrintas mano mintis ir su ašarom neša į pra-
einančius kūnus,
Bet...
Jie nestoja...
Žmonės eina...
Kaip laikrodžiai...
Vienodai ir ritmiškai,
Nešdami savo gyvenimą
didelėse piniginėse.
Akys pritvinkusios skausmo:
...nieks nesustoja, neatsigręžia.



Gyvenimas verda ir šaukia:
"Kelkis ir eik"

Eik -
Sako man kelio dulkės,
Eik -
Kriokia girtas "Tom Waits" balsas,
Eik -
Dūžta po kojom tėvų žodžiai,
Išeik...
Sako man ji,
Pirmyn! -
Sušunka laimingas rytojus
ir nubėga į priekį.
O aš pasilieku čia!

1992 m.



Pavasario vėlyvą rytą
Ėjai ražienomis basa,
Atrodė laikas sustabdytas,
Širdis nubudusi karšta.

Apsuko galvą kvaitulys,
Kai tavo plaukus aš liečiau.
Taip troškau džiaugsmo ir vilties
Ir meilės ilgesį jaučiau.