ARVIDAS DRAPANAUSKIS
XXX
Po nerimastingo vėjo gūsių ir švininio dangaus
Vėl tylu ir ramu,
Tik beribė vaivorykštė užkliudo akį vienišo žmogaus
Mirgėdama begale spalvų
Raudona, žalia, mėlyna, geltona,
Ir tarsi pasakoj gražu.
Bet tu matai tik ryškiai juodą
Vienam tau liūdna ir ilgu.
XXX
Tikėk, ateis naktis, ir vėlei nubanguos,
Ir ryto saulės praskaidrintas dangus iš naujo sužėruos
Tikėk, tu vėl galėsi žvelgti į margus laukų takus
Ir Tavo laimė jų platybėse nebus išnykus ir prapuolus
Tikėk, su ryto paukščiais vėl galėsi traukti laisvės giesmę
Ir rūškanas lietus nuo Tavo veido klouno kaukės nenuplaus
Tikėk, tavosios žemiškos širdies nerimastingam šėlsme
Mažytės vilties kibirkštėlės vėlei karaliaus
Tikėk, kol dar gali tikėt, nenusivilti
Kol Tavo veido nepaženklins likimo kartūs spinduliai,
Kol Tavo linksmas juokas gali skambėt ir nenutilti,
Kol dangiška šviesa dar tebespindi nežymiai,
Tikėk, bet aš jau negaliu tikėti.