EnglishLietuvių

Saulės kelionė

Saulės kelionė (1996)

Saulės kelionė

Tai antroji muzikinė drama, gimusi po „Miraklio“ vėliava, bendradarbiaujant su dailininke ir režisiere Vega Vaičiūnaite, kuri šiuo kartu atskleidė dar vieną – astrologės talentą. Tai vientisas pasakojimas apie simbolinę Saulės kelionę zodiako ženklais. Poetinį audinį šiam kūriniui nupynė Vegos teta Judita Vaičiūnaitė. Garso įrašuose dalyvavo gausus būrys kviestinių muzikatų – pradedant „BIX“ būgnininku Gintu Gascevičiumi, baigiant Vilniaus choru „Jauna muzika“. Na, kūrinį šiek tiek aptemdė kaip visada neintonuojantis Radzevičiaus vokalas, tačiau minusą su kaupu kompensavo dangiškas dainininkės Saulės balsas. Spektaklio premjera įvyko 1995 m. gruodžio 25 d. Vilniaus Rotušės aikštėje.

 

I. Įžanga
II. Avinas
III. Jautis
IV. Dvyniai
V. Vėžys
VI. Liūtas
VII. Mergelė. Svarstyklės
VIII. Skorpionas
IX. Skorpionas 2    (Pilkasis Driežas)
X. Skorpionas 3    (Erelis)
XI. Skorpionas 4    (Balandis)
XII. Šaulys
XIII. Ožiaragis
XIV. Vandenis
XV. Žuvys
XVI. Pabaiga

 

Muzika - Rokas Radzevičius
Muzikinė aranžuotė - grupė "Skylė"
Scenarijus, scenografija ir režisūra - Vega Vaičiūnaitė
Poetinis tekstas - Judita Vaičiūnaitė
Choreografija - Vladas Usovas (ansamblis "Sietuva")

Dainavo:
Saulė (grupė "Žuvys") - "Saulė"
Rokas (grupė "Skylė") - "Dangus", "Skorpionas", "Ožiaragis", "Vandenis", "Žuvys"
Chorai "Incognito" ir "Lierisi"

Grojo:
Gintautas Gascevičius (grupė "BIX") - mušamieji
Mantvydas Kodis - klavišiniai, varpai
Eglė Miškinienė - bosinė gitara
Rokas Radzevičius - akustinė ir elektrinė gitaros
Kristina Gudonytė - smuikas
Dainius Jucius - Labanoro dūda, violončelė
Kęstutis Drazdauskas - fleita
Arūnas Petronis - kanklės, radija
Stanislovas Miusovas - trimitas ("Liūtas")
Arvydas Skernevičius - solo gitara ("Svarstyklės")
Antonijus Kesada Ortiz - šiubšiuabininkas ("Dvyniai")

Įrašyta 1995 m. gruodžio mėn. "Tamsta" studijoje
Garso operatoriai - Giedrius Vaškevičius ir Arvydas Skernevičius
Garso korekcijos - studija ER
Lėlių nuotraukos - Milda Juknevičiūtė
Fejerverkai - "Blikas"
Kasetės dizainas - Sigis Šniras

Dėkojame Vilniaus miesto Savivaldybės kultūros ir meno skyriui, bet kurio pagalbos ši kasetė nebūtų atsiradusi.

 

I. Įžanga

Choras:

Vieną akimirksnį Saulė sustoja,
bet sukasi mėnesių ratas,
dvylika dangiškų mūsų globėjų -
ugninis žvaigždynų paradas.

Vieną akimirksnį kosminė pauzė -
kad Saulė galėtų pakilti,
temstant įžiebiam kalėdinę žvakę,
lyg mažą negęstančią viltį.

Aidi dangaus sidabriniai varpeliai
ir laikrodžių sniegas jau ima
rodyt žiemos nuskaidrėjusį laiką
ir kosminio pulso plakimą.

Dangus:

O Saule, kur gi tu slapstais?
O Saule, pasirodyk,
žibintų skurdūs atspindžiai
ir nerimas bežodis.

O Saule, laukiame tavęs,
ilgai tamsybę kentę,
ateik į šventę, pagaliau
ateik į mūsų šventę!

Jei šitaip laukiame tavęs,
jei tikim - atkeliausi
ir pasiliksi su mumis,
greičiau ateik, Šviesiausia!

Tu pasirodai pagaliau,
visa nušvitus stoji.
Iš kur pas mus atkeliavai?
Papasakok, Skaisčioji!

Saulė:

Ėjau ratu, ėjau dangum,
kur šalta, debesuota.
Ėjau ratu, kol atėjau
čia - į Svarstyklių puotą.

Dangus:

Toli ėjai, sukais migloj viena per debesynus,
tai būk pasveikinta dabar - svaigus tau žemės vynas!


II. Avinas

Saulė:

Gavau iš Avino ugnies - žvaigždynuose jis šėlo,
įskėlė blyksnį iš uolos maža jo kanopėlė.


III. Jautis

Dangus:

O ką paskui tu sutikai, kai jau nešeis liepsnelę,
kas tau padėjo tamsoje nueiti tokį kelią?

Saulė:

Tai Jautis davė man linų vainiką mėlynžiedį,
svaigumą pievų ir laukų ir žemėn žaisti kvietė.


IV. Dvyniai

Dangus:

Ėjai aukštyn, ėjai stipryn, kilai į svaigų skliautą,
su kuo tada erdvėj žaidei, su kuo tada draugauta?

Saulė:

Du broliai, du dangaus Dvyniai man skaitė vėjų knygą,
bylojo man erdvių sakmes, ore jie nenustygo.

Du broliai, du dangaus Dvyniai ilgėjos vienas kito,
jie tiesė viens kitam rankas, ir jų žvaigždynas švito.


V. Vėžys

Dangus:

Juos palikai, ėjai toliau ir saugojai mums ugnį,
ir nuėjai prie vandenų, prie ežero bedugnio.

Saulė:

Vėžys išniręs davė man nakties paparčio žiedą,
ir šokti aš ėmiau kalne, jau ryto paukščiams giedant.


VI. Liūtas

Dangus:

Buvai linksma, buvai graži, buvai skaisti kaip niekad,
atrodė, žemę pagaliau tamsos galia palieka.

Saulė:

Uždėjo Liūtas ant galvos man spindulių karūną,
sušildė įstabi šviesa mažiausią žemės krūmą.

Ir aš buvau tokia karšta, kaip niekad spindulinga,
atrodė, mano šilumos jau niekam nebestinga.


VII. Mergelė. Svarstyklės

Dangus:

Spindėjo jūros ir kalnai, miškai ir miestų bokštai,
bet palikai visus, kurie tave regėti trokšta.

Saulė:

Nes ir Mergelė tiesė man rugių auksinį pėdą
ir pilną kraitę obuolių ir džiaugės, kad suspėta.

Dangus:

Kodėl toliau ėjai viena, plakta lietaus ir vėjo,
juk žemė niaukėsi miglom, aptemo, rudenėjo?

Saulė:

Ėjau ratu, kol patekau vėl į Svarstyklių puotą,
ir atėjau dar vis šviesi, rudens jau karūnuota.

Svarstyklės siūlė suptis man lėkštes dvi lyg dvi valtis,
bet nuplaukė žydra banga - ir vėl einu į šaltį...
Kometų ledkalniais slidžiais keliauti aš įpratus -
manęs juk laukia amžinai dangaus žvaigždynų ratas.

Manęs juk laukia tamsoje aukšti planetų skardžiai
ir ūko nykūs kamuoliai, ugnikalniai bevardžiai.
Šalta tyla, šiurpi tamsa ir didelė vienatvė,
tačiau vis tiek aš palieku šią šventę ir šią gatvę...

Neliksiu čia, kur taip šviesu - į nežinią aš eisiu,
bus be ribų erdvės trauka - jos paslaptį atskleisiu.


VIII. Skorpionas

Skorpionas:

Aš - nuodingas voragyvis, aš - Skorpionas,
išsirango čiuptuvai, ir jų milijonas,
Aš nykus, klastingas, niūrus, įnirtęs,
aš įgelsiu tau, Saule, - bus mirtinas kirtis!

Saulė:

Tu neįgelsi, nes tavęs nėra,
Kažkur slapstaisi po rūkų skara.
Kasnakt tamsesnė vis rudens para,
Tu mano baimė, tik tavęs nėra!

Skorpionas:

Ak, ateik, apkabinsiu kibiaisiais čiuptuvais,
ak, ateik, užmyluosiu, ir būsi tu žuvus,
begalybe vilionių aš būsiu pavirtęs,
aš įgelsiu tau, Saule, - bus mirtinas kirtis!

Saulė:

Aš netikiu tavim, tavęs nėra,
tu - tik šešėlis, rytmečio žara
tave nutrins, o nuojauta tyra
man sako - eik, pradink, tavęs nėra!


IX. Skorpionas 2 (Pilkasis Driežas)

Skorpionas:

Aš esu Skorpionas, pavirtęs į Pilkąjį Driežą.
Ar jauti mano smaugiantį glėbį, nuodingą pagiežą?
Aš uždusinsiu, Saule, tave - nebešviesi,
nebešildysi nieko, prie ko prisiliesi.

Saulė:

Aš netikiu tavim, tavęs nėra,
aš būsiu vėl šilta, šviesi, gera.
Negraužk savęs - naktis tokia giedra.
Pradink tamsoj, pradink, tavęs nėra!


X. Skorpionas 3 (Erelis)

Dangus:

Jis dabar jau erelis, kilnus ir didingas,
jo kiautas nuodingas, pavidalas - dingęs.
Patikėki juo, Saule, ir tu nepražūsi,
atlaikysi žiemos pražūtingąjį gūsį.

Saulė:

Dabar tikiu tavim, tu - atsvara,
tu man paguoda ir viltis tikra,
yra visatoje šviesa, yra -
tu jos mintis ir jos jėga tyra.


XI. Skorpionas 4 (Balandis)

Skorpionas:

Netikėk ir dabar manimi, aš tik slaptas,
aš tik laikinas vaizdas, išniręs kaip sapnas,
nors taurus aš ir tvirtas, mane tu užmiršus
eik į tamsą, kur vėjai lediniai ir niršūs.

Aš dabar jau pakylu lyg baltas balandis,
bet aš juo neišliksiu, tamsybėj pasklandęs -
netvarus, paslaptingas, nesuprastas, keistas
aš Gyvatnešiu virsiu ir liksiu tau geistas.


XII. Šaulys

Šaulys:

Dabar jau mano laikas, ir prieš jus - Šaulys.
Aštrus lyg ietis, lyg strėlė bus spindulys.
Kentauras aš - pusiau žmogus, pusiau arklys.
Į juodą tamsą šaunu aš – Šaulys.

Taikli akis, taikli ranka - ji nesuklys,
ir patekės žvaigždė, ir kris šviesos krioklys,
ir kibirkštys, ir spinduliai toli toli nuklys,
tai kelrodė žvaigždė - keliautojas Šaulys!

Į ledkalnių viršūnes vesiu lyg vedlys,
nuo skardžio į bedugnę niekas nenuslys,
tik degs šarmotas eglės ir pušies spyglys.
Atėjo mano laikas - ir prieš jus Šaulys.

Taikli akis, taikli ranka - ji nesuklys,
ir patekės žvaigždė, ir kris šviesos krioklys,
ir kibirkštys, ir spinduliai toli toli nuklys,
tai kelrodė žvaigždė - keliautojas Šaulys!


XIII. Ožiaragis

Ožiaragis:

Aš įkopiau į stiklo kalną,
kometos ledkalnio viršūnę,
aš atnešiau ant rago šalną,
visatos paslaptį bekūnę.

Ar atpažinot Ožiaragį -
tą rūstų, vienišą ir tvirtą,
dangaus gyvūną šviesiaakį?
Jam žiemą čia atnešti skirta!

Aš įkopiau į ledo skardį,
aš ant briaunos, aš - laiko lūžis,
Ir mano žingsnis žemėj skardi
lyg suledėjęs varpo dūžis.

Ar atpažinot Ožiaragį -
tą rūstų, vienišą ir tvirtą,
dangaus gyvūną šviesiaakį?
Jam žiemą čia atnešti skirta!

Ėjai tamsoj, ėjai viena ir apėjai bedugnę,
visatos vėjuose ėjai tamsoj, ėjai į priekį,
tai buvo lyg išbandymas - nešei mums skaisčią ugnį.
 Ar ir vėliau nešviesi vien tik sau? Sakyk, prisieki.

Saulė:

Prisiekiu!

Ožiaragis:

Ar ir vėliau viena tolyn viena per tamsą eisi,
ir vėl kitiems aukosies, neišduosi savo siekių,
ar negandoje būsi su visais, ar nesikeisi,
ar būsi tokia pat šilta, gera, šviesi?

Saulė:

Prisiekiu!


XIV. Vandenis

Vandenis:

Štai mano rankose du sklidini ąsočiai:
vienam - gyvybės, o kitam - mirties vanduo.
Šviesa juos, gurkšniu ir tamsa aš girdau sočiai.
Mažyte Saule, eik tolyn, išsivaduok.

Aš jūsų draugas, aš esu šviesus Vandenis,
iš glūdumų gilių jums gyvastį pilu,
žvelgiu į naują amžių - vėjais atsruvenęs
gaivina jus šaltinis iš dangaus uolų.

Lyg angelas žiemos dangum su dviem ąsočiais...
Jums šviesą, lieju tamsą iš dausų.
Jei nors akimirką akiraty sustočiau,
mažyte Saule, šviesk vis tiek, tebus šviesu.

Aš jūsų draugas, aš esu šviesus Vandenis,
iš glūdumų gilių jums gyvastį pilu,
žvelgiu į naują amžių - vėjais atsruvenęs
gaivina jus šaltinis iš dangaus uolų.

Saulė:

Tu dovanoji laisvę man?

Vandenis:

O taip! Keliauk laimingai.
Tavęs visiems, visur ir visada taip stinga.
Keliauk ir vis šviesėk, keliauk, keliauk į priekį.
Ar nesustosi pailsėti?

Saulė:

Ne. Prisiekiu.


XV. Žuvys

Žuvys:

Čiūčia liūlia, mik, Saulele,
supkis spindulių tinkle,
nukeliavus didį kelią,
snauski po skraiste žalia.

Mik, Saulele, mik, Šviesioji,
mik, pakliuvus pas Žuvis.
Lyg sapne pas mus sustoji,
ir dangus jau nenušvis...

Perėjai speigus ir pūgą,
po ledu šviesos gija,
tu dabar grimzti į rūką,
supkis, supkis, supkis migloje.

Mik, Saulele, mik, Šviesioji,
mik, pakliuvus pas Žuvis,
lyg sapne pas mus sustoji,
ir dangus jau nenušvis...


XVI. Pabaiga

Saulė:

Aš nenoriu šviesti vien tik sau,
aš visam pasauliui priklausau.
Nors žiemos žvaigždynas įstabus,
spindulių vainikas jums tebus.

Vėl aukštyn aš kilsiu palengva,
vėl žydresnė taps dangaus spalva.
Jus mylėsiu ir nueidama,
jums telieka mano šiluma.

Negaliu sustoti niekada,
kad neauštų jums aušra juoda,
žemėje keliaukime kartu,
šokim, sukimės ugnies ratu!

Choras:

Sukasi mėnesiai, sukasi metai -
gyvenimo amžinas ratas,
dvylika lemiančių dalią žvaigždynų -
tamsybės ir spindesio matas,
Saulė užgimus migloj dar mažytė,
bet sutemų galios jau baigės,
sukas maži dideli asteroidai,
planetos, kometos ir snaigės.

Aidi dangaus sidabriniai varpeliai,
pavargusias širdis sutaikę,
byrantis tirpstantis laikrodžių sniegas
jau rodo ateinantį laiką...