EnglishLietuvių

Kūrybinė šeima, vardu „Skylė“

Straipsnis žurnale „Veidas“ (1993 m. gruodžio 30 d., Nr. 5)


Vilniaus grupė „Skylė“ tarp muzikos žmonių žinoma jau dveji metai, tačiau platesni sluoksniai apie ją išgirdo tik šių metų antroje pusėje, kai jie pagrojo keliose studentų šventėse, poroje klubų, Kaune vykusiame festivaliuke „Trans“ ir išleido pirmąją kasetę „Žydinčių moterų džiaugsmas“. Ketvertukas, niekaip nerandantis bosisto ir pastovios repeticijų salės, „Mes“ puslapiuose jau buvo tituluotas studentų kultine grupe. Ar taip yra iš tiesų, dar anksti spręsti, tačiau, kad „Skylė“ pradėjo kilti jau, galima neabejoti.

Vytautas Juozapavičius


Su grupės nariais – mergina ir trim vaikinais – kalbėjomės žvarbų, Kalėdas primenantį vakarą. Gal ir tai turėjo įtakos, kad pokalbio nuotaika buvo kažkokia mistinė – paklausi, o jie, pradžioje atsakinėję tarsi aiškiai ir logiškai, po truputį pradeda porinti kažkokius niekus, tik iš pirmo žvilgsnio susijusius su klausimu. Vis dėlto pavyko išplėšti iš jų tiek, kada būtų galima kiek smulkiau papasakoti apie „Skylę“.
Groja šie vos per dvidešimtį metų persiritę žmonės jau apie trejus metus. Lyderiu esąs nė vienas neprisipažįsta, tačiau kiti linkę vadovaujančiu vadinti solistą ir gitaristą Roką Radzevičių. Bet tikru dirigentu kiekvienąkart tampa tas, kurio daina grojama. Jis žino, ko tikisi, ir stengiasi tai perteikti draugams. „Skylei“ nesvarbu populiarumas, jie nesiruošia dėl jo kovoti.
– Mes norime išreikšti savo idėjas ir groti taip, kad patiktų mums patiems. O jei yra dar nors keli žmonės, kuriems mūsų kūryba patinka arba jie jaučia tą patį, tai ir visai gerai, – sako klavišininkas Mantas Kodis.
– Taip, svarbiausia idėja, o profesionalizmas ir visa kita nesvarbu, – pritaria Rokas. – Mes esame „juodi“ idealistai.

Paklaustas, kaip jis supranta sąvoką idealizmas, Rokas lėtai, pasverdamas kiekvieną žodį, aiškina:
– Tai kažkas aukščiau, o ne tas buitinis nužmogėjimas. Kažkas gražaus...
Menininkai tam ir yra ant šio svieto, kad kurtų grožį. O „Skylę“ menininkais galima vadinti drąsiai – jie ne tik groja, bet ir piešia, tapo. Maža to...
– Neseniai gimė idėja – leisti kuriančio jaunimo leidinį, – sako Mantas. – Išleidom vieną pirmojo numerio egzempliorių. Jame – piešiniai, poezija, vertimai. Maždaug penkiasdešimties žmonių. Gal ateity pavyks leisti jį periodiškai.
Tokie tad žmonės vadina save „Skylės“ šeima. Jie taip pasinėrę į kūrybą, kad bendrauti su kitais beveik nebelieka laiko. „Jei kas nors jungiasi prie mūsų, tai tik apie mus“, – šypsosi Rokas.
„Skylės“ muziką sunku įkišti į terminologinius rėmus, be to, jie ir patys neigia atstovaują kokiam nors stiliui. Jų dainos – lyriškos, bet neretai pereina į beveik pankišką ekspresiją. Žodžiai – filosofiniai, aštrūs, o kartais net užgauliai tiesūs.
– Mūsų tekstai – tai išgyvenimai, kuriuose kažkas pakrauta. Jie nėra svarbesni už muziką – mes siekiame muzikos ir teksto vienovės, – tai vis grupės „šnekučių“ Roko ir Manto mintys.
„Skylės“ muzika patraukli savo neprofesionalumu – Rokas falšuoja kas antrą taktą, tačiau vokalo liniją veda, kiek įstengia, įmantriau; dainom dažnai trūksta elementarios koncepcijos, be to, jos neišpasakytai ilgos (kartais iki 12 minučių); kiti muzikantai taip pat neblizga nei technika, nei ritmika. Tačiau jų muzikoje yra kažkas artimo lietuviškai pasaulėjautai, artimo girstelėjusių studentų nuotaikoms ir net filosofiniams apmąstymams. Maždaug tokia yra ir debiutinė „Skylės“ kasetė „Žydinčių moterų džiaugsmas“, išleista ir išpirkta 100 egzempliorių tiražu, tačiau ją smulkiau pristatysiu artimiausiuose „Veido“ numeriuose šalia kitų leidybinių naujienų.