EnglishLietuvių

Rusiškas Plyšys

Rusiškas Plyšys

Straipsnis laikraštyje "Šiaurės Atėnai" (2000 m. spalio 21 d., Nr. 39 (529))

     Viktor Jerofejev

     Rusiško mentaliteto žmogų sunku perprasti todėl, kad jis turi plyšį. Arba - skylę. Šiaip ar taip, tikrai nėra hermetiškas. Jam trūksta vienovės pojūčio, savęs kaip užbaigtos, uždaros formos suvokimo. O kur plyšys, ten ir tuštuma. Garsas - pastuksėjus - prislopintas, keistas, duslus, paslaptingas. Užbaigta forma nesukelia tokių problemų. Plyšys. Gerai tai ar blogai, tačiau taip jau yra. O tada: kas jį sudaužė? Kada? Kuriems galams? O gal jis jau iš pat pradžių, iš prigimties - su plyšiu? Klausimams nėra galo.
     Dar blogiau, kad jam neįmanoma padėti. Daiktas su plyšiu, kaip žinoma, skęsta. Rusas amžinai skęsta. Tačiau jis nėra skęstantysis. Iš esmės - jis nepaskandinamas skęstantysis. Tam tikra prasme jis vandenis, kuris nemoka plaukti. Jam meta gelbėjimosi ratą, tempia jį už plaukų, su dideliu vargu ištraukia ant kranto. Paguldo, gaivina. Tačiau rusas drovus. Nemėgsta tokio dėmesio ir sumaišties. Jam gėda, kad yra nuogas, jis nepatenkintas, kad atrodo nepernelyg estetiškai. Užsidaręs, agresyvus, kankinamas įtarimų, ar tik jo neišgelbėjo vien tam, kad pažemintų ir pasišaipytų iš jo nuogybės, neištaria nė vieno padėkos žodžio. Jį gaubia kažkokia rūgščiai karti aura. Po valandėlės pakyla, piktai nužvelgia savo gelbėtojus, tvirtina, jog jis yra didis, jog jo siela plati, paslaptinga, neišmatuojama pragmatišku gelbėtojų matu, ir paniuręs vėl lenda į vandenį. Toliau skęsti ir kentėti. Netikėtai kyla įtarimas, kad tas kalės vaikas girtas. Galbūt. O galbūt ir blaivus. Svarbu ne tai. Reikalas tas, kad jis turi plyšį - svarbų alibi bepročiui.
     Su plyšiu nepavyksta normaliai gyventi. Su plyšiu neįmanoma tinkamai dirbti, galvoti apie ateitį, rūpintis namais, pirkti skoningus kaklaryšius. Su plyšiu nenutiesi lygaus kelio ir netapsi vaistininku. Plyšį galima paslėpti, kaip žvėris slepia pažeidžiamas savo kūno vietas suriesdamas į kamuoliuką. Galų gale plyšį galima užlipdyti. Tačiau garsas pastuksėjus bus toks pats duslus ir paslaptingas. Galima tik apsimesti, kad viskas O.K. Kombinuoti ir meluoti. Melas melu, bet taip norisi kaukti į mėnulį! Rusas mąsto apie savo plyšį. Tuo, jog jis yra visos kūrinijos vainikas, rusas - netgi pats kukliausias ir pats padoriausias, netgi Čechovas - niekuomet neabejojo. Tuo, kad yra šūdas - irgi neabejoja. Visa rusų filosofija stulbo šios paradoksalios poliarizacijos akivaizdoje. Visa rusų literatūra iki užsimiršimo gėrėjosi savo herojaus užmoju. Užsieniečiai irgi nesuprasdami stebėdavosi. Kaip galėjo suprasti - būdami aklinai, amžiams pasterizuoti, be menkiausio plyšelio?
     "Pažiūri į rusą atidžiai, jis įdėmiai į tave pažiūri, ir viskas aišku, nereikia nieko ir kalbėti. Su svetimšaliu tai nepavyksta", - pažymėjo XX a. pradžioje Vasilijus Rozanovas.
     Per plyšį plika akimi matyti ruso siela. Ją galima paliesti pirštu, netgi pakutenti. Kada kutenama rusiška siela leipsta juokais, juokas girdėti už daugelio mylių. Rusiška linksmybė atsiduoda isterija - dažnai nei iš šio, nei iš to virsta verksmu arba rauda. Persistengė bekutendami. Rusiškos dainos irgi isteriškos. Kankinamos ir ilgesingos. Ciniška pastaba - labai įdomios rusų pasakos. Jose nėra vietos protui ir darbui. Viešpatauja ten melas ir stebuklai. Pasakų šalį valdo kunigaikštis Ivanas Kvailelis. Jis niekada nepražūsta su savo broliais - folklorine darbo inteligentija.
     Ne veltui rusas traukia teologus: jis metafiziškas, mistinė substancija kyšo iš jo kaip piniginė iš kišenės. Rusų stačiatikybė, nepaisant viso jos ceremoningo pompastiškumo, irgi turi plyšį. Kad ir kokios margos jos viduramžiškos ikonos, ji yra nespalvota, be menkiausio atspalvio. Primena vežimą prikaltais ratais. Gerai stovi, prastai važiuoja. Sėdint tame vežime gera žiūrėti į žvaigždėtą dangų ir samprotauti apie rusiškos sielos prigimtį. Regis, Rusijoje vienintelis švęstas vanduo, iki šiol nepraradęs veiksmingumo, nepaisant visų kampanijų, yra degtinė. Gera taip sėdėti ir niekur nevažiuoti.
     Per plyšį rusiška siela pasaulį stebi tiesiogiai, išvengdama banalaus žmogiškojo žvilgsnio tarpininkavimo, ir bendrauja su Dievu kaip su kūmu. Tai ypatingas laimėjimas. Ne amžinybės, o plyšio atžvilgiu. Šis laimėjimas ir yra rusų kultūros turtas. Laimė ir mįslė. Dabar ir visada. Rusų kultūra niekuomet neliks be darbo. Priešingai nei nevykėliška, taip ir nesusiformavusi rusiška civilizacija.
     Rusiška civilizacija - tai civilizacija pavydžių mėgdžiotojų, apsėstų paradoksalios persekiojimo manijos - rusai esą viską išradę anksčiau nei kiti, tik idėjų rinkoje juos, girdi, apvogę žydai ir svetimšaliai. Yra toks humoristinis jaunojo Čechovo apsakymas, kuriame lyginama prancūzo ir ruso protas: "Rusiškas protas labai išradingas! - sako vienas iš veikėjų. - Tik, žinoma, neturi galimybės prasimušti, be to, nemoka girtis... Sukonstruoja ką nors ir sulaužo, arba atiduoda vaikams žaisti, o jūsų prancūzas sugalvoja kokį niekniekį ir tuoj plyšauja visam pasauliui. Prieš keletą dienų Jona išdrožė iš medžio tokį žmogeliuką - truktelėk už virvutės, ir jis daro neįtikėtinus triukus. Bet Jona nesigiria".
     Nereikia toli ieškoti: mano paslaptingas tolimas giminė Popovas išrado ne šiaip ką, o radiją ir padarė tai anksčiau nei Marconi. Rusijoje kiekvienas mokinys apie tai žino. Aš, savaime suprantama, irgi esu tuo įsitikinęs.
     Prancūzų keliautojas markizas de Custine'as, "Laiškų iš Rusijos" autorius, pastebėjo, kad rusų bėdos kyla ne iš to, kad jie mėgdžioja Europą, o iš to, kad daro tai nevykusiai. Praėjus šimtui penkiasdešimčiai metų nuo šios knygos pasirodymo (dėl įvairių sumetimų Rusijoje ji iki šiol neišleista) rusiška siela vis dar nežino, kokia ji: europietiška, azijietiška, o gal iš viso kažkas originalaus? Žymiausi Rusijos protai laužė galvas, bandydami įminti šią mįslę. O rusiška siela yra archajiška. Bijo visko, kas "svetima", netgi kokakolos. Jai atrodo, kad tas "juodasis vanduo" gali atimti iš jos nekaltybę. Bijo netgi "svetimų" apdarų. Jokie potiomkiniško užmojo projektai - Viačeslavo Zaicevo kolekcijos - neįtikins jos, jog mada yra visai nekaltas dalykas. Politinės naujovės gal ir randa vietą ruso galvoje, bet tik ne sieloje: ji lenkiasi jėgai ir puikuojasi silpnybe. Ji monarchistinė, ne pliuralistinė. Laisva savo primityvioje nelaisvėje.
     Plyšys yra amžino rusiško nepasitenkinimo, nepasotinamumo, neišrankumo, rūstumo ir tingumo priežastis. Geriausia mitinė rusiškos sielos išraiška yra Oblomovas. Puikiai ir ramiai pramiegojo visą gyvenimą. Bandė įsimylėti - nepavyko. Meilės energija nutekėdavo pro plyšį. Pro plyšį nuteka visa gyvenimiška energija. Pro plyšį lenda visas pasaulio purvas. Kad išsaugotum energiją, reikia daug miegoti. Rusiškai sielai reikia ramybės. Rusiška siela jos niekuomet nepažins. Žemdirbių padermė, kuri beveik prieš tūkstantį metų paliko švelnią Kijevo stepių saulę ir persikėlė į drėgnus, tamsius Šiaurės miškus, nė neįtarė, kad iš jų ten, tarp pelkių ir kemsynų, gims nauja didžiai antibendruomeniškų žmonių bendrija. Bendrija žmonių su lengvai pažeidžiamomis sielomis, kenčiančiomis dėl kaprizingo klimato, nykios žiemos ir ilgesingo žiemiško beviltiškumo.
     Vakaruose pamirštas rusų istorikas Kliučevskis, miręs likus šešeriems metams iki bolševikų revoliucijos pradžios, buvo kur kas įžvalgesnis nei žinomas visame pasaulyje Dostojevskis, nurodydamas ne rusiškos sielos kolektyvizmą ir "soboriškumą", o beviltišką jos vienišumą: "..rusas geriausiai dirba ten, kur jo niekas nemato, ir vargiai pripranta prie kolektyvinio darbo. Iš prigimties yra uždaras ir atsargus, netgi baugštus, amžiais susimąstęs, nedraugiškas, geresnis vienatvėje nei tarp žmonių, geriau triūsia darbo pradžioje, kai dar nėra tikras dėl rezultatų, ir prasčiau pabaigoje, kai jau pasiektas koks nors apčiuopiamas rezultatas; netikrumas skatina jį, o sėkmė atvėsina".
     Nekantrus diletantas ir savamokslis politikas Leninas nepaklausė Kliučevskio ir pavertė revoliuciją ilga kankyne rusiškai sielai. Tačiau kas išdrįstų neigti, kad komunistinė idėja puikiai dera su "plyšišku" rusišku mentalitetu? Kad Marksas buvo vien tik pretekstas, o ne priežastis to susižavėjimo lygiava ir pavydžios neapykantos kaimynui, kuri taip įkvėpdavo vidutinį statistinį rusą su jo "plyšiška" entropija? Neseniai rusų galvas užvaldė neregėtos permainos. Antrą kartą istorijoje - po Petro Pirmojo - atsirado proga išsikepurnėti iš pelkės. Trikinkė prie durų. Jokite, velniai! Gal plyšys užsitrauks kaip žaizda?
     Vieną šaltą kovo rytą į Šeremetjevo oro uostą mane vežė smagus taksistas. Sužinojęs, jog skrendu į Paryžių, neslėpdamas smalsumo paklausė:
     - O ką, ar tiesą sako, kad Paryžiuje visi mūvi baltomis kelnėmis?
     Nutariau, kad abu kraustomės iš proto. Jau kelintą kartą girdėdamas tokias kvailystes imi žmogus baimintis dėl Europos perspektyvų, dėl rusiškos inteligentijos, stebinčios parlamentinius žaidimus, dėl Maskvos ir Peterburgo jaunimo, dėl kaukaziečių, pabaltijiečių, dėl mūsų visų. Pro plyšį ištekėjo tūkstantmetis. Laikrodis vėl rodo rusišką amžinybę. Linksma, apsukri siela, svajojanti apie dolerius ir Staliną žvelgė į mane pro plyšį. Nebuvo priežasčių liūdėti.

"Vestnik novoj russkoj literatury", 1992 Nr. 2
Vertė Vitalijus Šarkovas