EnglishLietuvių

Platinamas siaurame rate

Platinamas siaurame rate
Straipsnis laikraštyje "Šiaurės Atėnai" (1995 m. lapkričio 4 d., Nr. 43 (287))


Vieni visuomenės sluoksniai turi savo venerines ligas, kiti - savo meno leidinius, platinamus siaurame rate. Būtent toks meno leidinys "Plyšys Nr. 2" šiuo metu yra skaitinėjamas Vilniaus jaunuolių. "Plyšys 2" cirkuliuoja vieno egzemplioriaus pavidalu it koks vienišas virusas.
Tai didoka knyga odiniais viršeliais, primenanti penktojo dešimtmečio mados fotografijų albumą. Daug knygos skaitytojų gyvena Užupyje, kurio tamsiose gatvelėse vėlyvą metą šis tomas gali praversti kaip ginklas. Stori viršeliai, 38 autorių tekstai ir 33 autorių piešiniai gali taip pat apginti nuo peilio ir net galbūt sulaikyti mažo kalibro kulką.
"Plyšį 2" kirto Rokas Radzevičius su bičiuliais. Rokas yra roko grupės "Skylė" dainininkas. Beveik visi leidinio autoriai - studijuojantis jaunimas.
Net kukliausi tekstai yra labai kaloringi. Jauni žmonės stipriau jaučia, smarkiau klausia, ryškiau įsivaizduoja, giliau nesupranta. Jų kūryboje daugiau adrenalino ir nervų. Pavyzdžiui, purtančiu nerimu dvelkia Lauros Liubinavičiūtės "Ramybė":

[...] Buvo diena, o aš gyvenau naktimi. Paskui miestas, susiliejęs su naktimi, mirksėdamas žiburiais, rodė paskutinę agoniją. Aš kažkur važiavau. O ant lango stiklo sustingo sausi lašai. Kiekviename jų buvo savas pasaulėlis. Toks savas, nors ir apverstas aukštyn kojomis. Paskui troleibusas sustojo. Pačiame tilto viduryje. Aš užlipau ant tilto turėklų ir pažiūrėjau į apačią. Buvo ramu, tik kažkas iššoko iš upės gelmių ir įsiliejo į mane. Kažkas paklausė manęs valandų. Šešios? O juk ką tik buvo pirma. Aš taip lengvai vaikščiojau tilto turėklais. Buvo lengva. Taip, aš suradau tai, ko ieškojau. Ramybė, kurioje nieko nėra. Aš grįžtu pas tave. Dabar juk aš beveik viską žinau. Išskyrus tai, kodėl jūrų liūtas miršta, plyšus širdžiai. To aš nežinojau. Dūriau pirštu į tamsą. Aš atsibudau, ir man pasakė, kad per miegus dainavau.

"Plyšio 2" autoriai patraukia nuoširdumu. Tie tekstai skirti sau ir draugeliams. Liguista būtų ten meluoti. Tikras eilėraštis apie draugystę yra Vytauto Dekšnio "Draugams":

     Neseniai aplankiau seną arklių šeimyną, jie
     Sveikindami mane kratė ilgus karčius, jų
     Kumeliukai lakstė po lauką, ieškodami motinos
     Karčių vėliavos ant kalno, arklys didelėmis
     Akimis ir snukiu pasakojo man naujienas, kaip
     Užderėjo geltonos gėlės dauboje, kaip keitėsi
     Vėjo krypties ženklai laukų būviui, ką jam
     Pašnibždėjo šienpjovio dalgis, mes abu pradėjome
     Vertinti visus šiuos įvykius, atėjus laikui. Mes
     Šildėme gomurius lauko žolių arbata ir kvepiančio
     Šieno degtine, pro visus langus veržėsi senų krypčių
     Vėjas, atpūsdamas senas žolių sėklas. Arklys tą
     Vakarą pasakė keletą senų gerų sakinių, turbūt
     Juos sudaigino senos sėklos, aš negaliu su jomis
     Nesutikti, juolab kad negalėjau paneigti
     Gyvai marmurinio kumelės žvilgsnio. Ne veltui
     Aš čia atėjau iš už pilkų kalnų, ten, už jų
     Žmonės nebeatskiria vėjo krypties, jie geria
     Kavą ir vokišką alų, iš ten pasitraukė
     Arkliai, nesugebėję virsti automobiliais. Senos
     Krypties vėjas pro sienas nebeprapučia senų sėklų.
     Ką gi bepasakytų mano arklys? Aš kalbinu
     Arklį atpūsti vėją į miestą už kalno,
     Jis nepritardamas purto ilgus kaip hipio karčius.
     Pusvalandį pasėdėsiu su arkliais, gerdamas arbatą
     Su degtine, ir trauksiu į miestą ieškoti nuotykių.

Jaunuoliai leidžiasi svajoti, sapnuoti ir galvoti su kosmoso užkariautojų entuziazmu. Jie gali duoti kraujo. Nežinia, ar jie rašys po 10 ar net po 1 metų. Tačiau dabar net liūdnas pasaulis jiems vis dar vertas pagražinimų, aprašinėjant jį eilėmis. Antai Žilvinas Maigys:

     Industrinis ryto spindesys
     įsiveržia į bekvapę
     kambario erdvę
     bundančio miesto rūke
     krenta pirmosios nuorūkos
     jas abejingai apžiūrinėja
     dulkėti balandžiai
     švininis rūkas
     suspaudžia kambarį
     ašaromis
     ir žodžiais ir žvilgsniais
     ir pilnom peleninėm
     tekantys kaminų siluetai
     virš miesto
     reaktyvinis šalto dangaus žvilgsnis
     į ribą
     skiriančią realybę nuo skausmo
     tik vienas žvilgsnis
     į savo atspindį
     kitoj plokštumoj...

Iš gausybės linksmų, keistų ir mielų leidinio paveiksliukų į atmintį įsirėžė Linos Šacikauskaitės darbelis. Tai - dviejų autorės delnų atspaudai ir dar šis bei tas.
Visas "Plyšys 2" yra tarsi būrio jaunų žmonių atspaudai laike ir erdvėje. Šviežios meninės fosilijos.

JUOZAS ŽLIBINAS