EnglishLietuvių

Akcija - tai ne akcija

Akcija - tai ne akcija
Straipsnis laikraštyje "Literatūra ir menas" (1995 m. rugsėjo 21 d.)


     Rugsėjo 15 d., "Lietuvos aido" patalpose įvyko beprotiškai jauno poeto Benedikto Januševičiaus antrosios eilėraščių knygos "Šalkis" bei audioalbumo "Blynai" prezentacija. Tai buvo ne įprastas kūrybos pristatymas, o kūrybinė akcija su autoriui būdingais undergroundo elementais. Akcija prasidėjo folkloro (?) grupės "Skylė" pasirodymu. Po jos atsirado (nors niekur nebuvo dingęs) ir pats Januševičius su savo knyga, kurią skaitė pritariant tokiems pat iš audiokasetės skambantiems žodžiams. O skambėjo turbūt geriausias knygos eilėraštis "Mes brūžinam akmenis vieną į kitą", lydimas buitinės technikos ir miesto triukšmo. Triukšmo buvo daug, nes akcijos dalyviai - B.J. ir du jo partneriai - ne tik skaitė ir varijavo tą patį eilėraštį apie akmenis, bet ir patys tuos "gyvus" akmenis brūžino, daužė, dėliojo nelyg mandalą, kuri iš pradžių pavirto ratu, paskui kryžiumi, ir pagaliau iš tų "gyvų" (jau nubrūžintų ir apdaužytų) akmenų buvo sudėliota undergroundininkų pamėgta frazė FUCK OFF.
     Daužomi buvo ne tik akmenys, bet ir geležinės grotelės kojoms valyti. Nuo nuolat kartojamų to paties eilėraščių eilučių ("mes brūžinam akmenis vieną į kitą / tai tęsiasi valandų valandas") triukšmo ir jo sukeltos įtampos patraukė į miegą. Bet staiga triukšmas dingo, stojo tyla, ir po salę pradėjo skraidyti popieriniai lėktuvėliai, kurie išsklaidė salės ir žiūrovo sąmonės erdvėje susikaupusią įtampą. Publika atsipalaidavo, visi šypsodamiesi laidė lėktuvėlius, lyg sugrįžę į vaikystę. Bet paskui vėl prasidėjo triukšmas, lydintis mus kas dieną, visur ir visada. Suaugusiųjų pasaulio triukšmas, primenantis darbą, pareigas, kovą dėl būvio ir sykiu rodantis, kaip kasdienybės mašina naikina žmogaus sielą.
     Paskui, pritardamas gitara, savo dainas dainavo bardas Aleksandras, jau regėtas ir girdėtas Rašytojų sąjungos rengtuose "Naktiniuose skaitymuose". Deja, bardas Aleksandras nepakilo aukščiau gatvės ar "plotų". Tokie tekstai kaip "aš p... tave, o tu manęs - ne" teliudija dainų autoriaus tvirtą patriarchalinę pasaulėžiūrą, degradavusią žemiau gatvės grindinio (undergroundas?). O grupės "Skylė" muzika - profesionali, gili, gyva (be kabučių) - gražiai kontrastavo, papildė ir užbaigė visą akciją, trukusią bene tris smagias valandas.
     Turint omenyje autoriaus amžių, aktyvumą, organizacinius sugebėjimus bei jam suteiktas sąlygas, galima sakyti, jog akcija pavyko. Knyga "Šalkis" išėjo dar metų pradžioje ir tik 500 egz. tiražu, todėl manau, kad šis vyksmas prisidės prie jos reklamos.
     Drįsčiau manyti, kad būti Lietuvoje jaunuoju undergroundo poetu - reiškia iškelti save už tradicijos ribų, pasitraukti iš "saugumo zonos". Saugiau atsiremti į H.Radausko "akaciją" ("Aš nestatau namų, / aš nevedu tautos, / aš sėdžiu po šakom / akacijos baltos") negu į akmenį, į kurį gali skaudžiai susižeisti, ir niekas nepaglostys tos žaizdos.
     Taigi "mes brūžiname akmenis vieną į kitą / tai tęsiasi valandų valandas / o paskui ateina atostogos / ir mes skaičiuojame rudenius", o kažkur tolumoj žydi akacija, po kurios šakomis sėdi nuplikęs, barzdotas, akiniuotas poetas Benediktas Januševičius. Bet tai tik tolumoj, taip bus negreitai, o dabar tegalima surikti: "Akcija - tai ne akacija!" ir trenkti akmeniu į akmenį, ir trenkti eilėraščiu į akmenį, ir išskelti kibirkštis, ir FUCK OFF.

Tomas Arūnas Rudokas