EnglishLietuvių

1 + 1 = 1 dainų tekstai

1 + 1 = 1 1 + 1 = 1 (1995)

01.    Dukra
02.    Širdis
03.    Mandštato blankai
04.    Paukščių kalba
05.    Šešėlis
06.    Vilkas
07.    Moters kerštas
08.    Tarp debesų
09.    Aleliuja
10.    Sfinksas
11.    Veidas
12.    Palaima
13.    Paukštis
14.    Balti angelai
15.    Sunku
16.    Juodoji žvaigždė
17.    Į vandenį

1.    Dukra

Kai galandau
Smegenis į žolę,
Lūpom liesdamas žvaigždes,
Kai svajojau
Apie skrydį,
Į dangų leisdamas strėles,

Aš turėjau draugą,
Vardu Nerimas,
Ir nešiojau akmenį,
Vardu Gyvenimas.

Kai lipau
Į stiklo kalną,
Beieškodamas dangaus,
Kai pražilo
Mano džiaugsmas,
Belaukdamas lietaus,

Aš turėjau moterį,
Vardu Gatvė.
Ji man pagimdė dukterį,
Vardu Vienatvė.


2.    Širdis

Ten, kur lyja tamsūs lietūs,
Ten, kur medžiai be šaknų,
Klaidžioja širdis be vietos,
Laukdama šviesesnių laikų.

Ji žiūri į prisotintus veidus,
Patenkintus tokia aplinka;
Ji verkia Saulei nusileidus -
Tokia jau jos dalia.

Ten, kur krinta juodas sniegas,
Ten, kur paukščiai be sparnų,
Neima širdies jau miegas,
Laukiant šviesesnių laikų.

Ji tyli, kai ją mindo kojom,
Nes nemoka ji kovoti jėga;
Kas nori ją po purvą volioja -
Tokia jau jos dalia.


3.    Mandštato blankai


Mandštato blankuose rašomi atsiminimai tų,
Kurių atmintį išplovė vanduo,
Trykštantis iš požeminių šulinių,
Ten, kur tu - karalius, na, o aš - piemuo.

Mandštato blankai -
Tai nebūties enciklopedija.
Mandštato blankai -
Nevaisingumo vandenynas.

Mandštato blankuose rašomi sapnai tų,
Kurių miegą nusinešė rūkas,
Jungiantis kalnus su ledkalniais,
Ten, kur tu - išminčius, na, o aš - dundukas.

Mandštato blankai -
Tai nebūties enciklopedija.
Mandštato blankai -
Nevaisingumo vandenynas.

Mandštato blankuose rašomi likimai tų,
Kurie niekada negyveno,
Nes buvo tik atspindžiai kitų veidų -
Tai tiek būtų melo.

Mandštato blankai -
Tai nebūties enciklopedija.
Mandštato blankai -
Nevaisingumo vandenynas.


4.    Paukščių kalba

Aš myliu tuos, kas auga ant medžių,
Nes jų akyse visada šviesa;
Jų nesupranta tie, kas vaikšto ant žemės,
Nes jiems svetima

Paukščių kalba.

Aš myliu tuos, kas eina per vandenį,
Nes jų lūpose visada šypsena;
Jų bijo tie, kas sėdi ant kranto,
Nes jiems svetima

Žuvų tyla.


5.    Šešėlis

Užgeso žvakės,
Nutilo vėjas
Ir sapnai aplankė
Jau visus,
Tik kažkoks
Paklydėlis šešėlis
Vis neranda kelio į namus.

Jis dainuoja himną
Meilei ir jaunystei,
Jis dar tiki,
Kad yra šviesa,
Nes jis žino,
Kad tikra kvailystė
Slypi ten,
Kur gimsta tamsa.

Ar jūs girdit
Šešėlio graudžią dainą?!
Ar jūs matot
Jo užverktas akis?!
Bet jūs tik miegat,
O laikas eina,
Ir šešėlį globoja
Tik naktis.


6.    Vilkas

Per prerijų sutemas pilkas,
Nuleidęs galvą žemai,
Klaidžiojo vienišas vilkas,
Pabėgęs nuo visų galutinai.

Nebuvo ištroškęs jis kraujo,
Žudyt nemokėjo jis,
Neieškojo jis gyvenimo naujo,
Nebuvo šis vilkas netgi žvėris.

Vienišas vilkas, paklydęs nakty
Kaip ir tu, kaip ir aš savyje.
Vienišas vilkas kiekvieno širdy,
Nes visi vieniši tamsoje.

Jo ašaras matė tik smėlis,
Jo šauksmą girdėjo tik dangus,
Jo kailį glostė tik vėjas,
Ir galbūt dėl to jis nebuvo žiaurus.

Bet nuaidėjo šūvis vieną kartą,
Paleistas iš kažkur toli
Ir dabar tiktai vienišo vilko vardą
Nešioja visi savo širdy.

Vienišas vilkas žuvo nakty,
Kaip žūsim tu ir aš ateityje.
Vienišas vilkas liko tik širdy,
Ir gal dėl to ji tapo uždara.

Ir gal dėl to ji tapo -


7.    Moters kerštas

(Instrumentinė)


8.    Tarp debesų

Niekada nebuvęs
šitam mieste ant smėlio
Ir niekada nematęs
Šitiek daug žiedų,
Aš eisiu drąsiai
Paskui tavo pėdas.
Ten rasiu sodą,
Kur auga debesys,
Noksta svajonės
Ir sirpsta sapnai.
Ten atsigulęs
Į samanas
Aš atrasiu tave.

Ir ten, tarp debesų,
Mes būsim kartu -
Tiktai aš ir tu.
Auginsime meilę kartu.

Niekada neraškęs
Bučinių nuo tavo veido
Ir niekada negėręs
Tavo lūpų drėgmės,
Aš bėgsiu drąsiai
Per šitą sodą
Ir įsilipęs į medį,
Patį aukščiausią medį,
Aš suskaičiuosiu visus
Tavo debesis:
Tris baltus,
Šešis kalnuotus
Ir dešimt tyrų.

Ir ten, tarp debesų,
Mes būsim kartu -
Tiktai aš ir tu.
Auginsime meilę kartu.


9.    Aleliuja

Skaistybės vėtra - stebuklinga,
Ošianti gilia rimtim -
Užburia mane, padaro stebuklingą,
Praturtina šviesiom mintim.

Aleliuja, aleliuja.

Skaistybės vėtra - stebuklinga -
Parodyk man, kur tavo širdis,
Išmokyk mane jausti ramybę
Ir žinoti, kas tai yra tikra ugnis.

Aleliuja, aleliuja.

Šviesa per stipri,
Akmenys per sunkūs,
O aš per kietas
Būti su tavim.

Aleliuja, aleliuja.


10.    Sfinksas

Nėra svarstyklių, kurios pasvertų skausmą.
Nėra taisyklių, kaip užauginti džiaugsmą.
Nėra ginklų, kurie įveiktų senatvę.
Nėra vaistų, kurie išgydytų vienatvę.

Yra tik šaltinis - Gėris jo vardas.
Jį saugo nuo purvo - žvaigždžių leopardas.
Šis šaltinis yra tikras džiaugsmas ir tikslas,
Tad skubėk, nes jau šypsosi sfinksas.

Nėra žmogaus, išmintingesnio už akmenį.
Nėra dangaus, skaidresnio už vandenį.
Nėra stabų, kurie prilygtų Dievui.
Nėra namų, kurie atstotų pievą.

Nes ten auga gėlės, Meilė jų vardas -
Neįkanda jų šaltis, neįkerta kardas.
Aš bėgu ten, bet kojos sustingsta
Ir man belieka stebėti besišypsantį sfinksą.


11.    Veidas

Taip, aš dar gyvas ir aš dar kvėpuoju;
Dar valgau žolę ir atrajoju.
Naktį miegu, o dieną sapnuoju
Žmones, kurių veidas tarp kojų.

Taip, aš dar gyvas, nors ir nestipriai;
Matyt, perdegė kai kurie saugikliai.
O gal tiesiog per daug klajoju
Tarp žmonių, kurių veidas tarp kojų?

Sutikau tave, Saulė nusileido;
Tau patiko mano veidas.
Bet aš sakau: "aš nebegalvoju...
Veidas tarp kojų."


12.    Palaima

Jau atėjo naktis
ir Saulė nusileido -
Kažkur toli toli.
Jau atėjo tamsa
Ir apgaubė pasaulį
Sava juoda ranka.

Ir žvaigždės sužibo danguje.

Kai baigsis naktis,
Ateis nauja diena
Su nauja šviesa.
Kai baigsis kančia,
Galbūt ateis palaima
Ir žmonės uždainuos:

Jau Saulė nušvito danguje.


13.    Paukštis

Kambarį jau apgaubė tamsa.
Aš nebemačiau jau tavo akių,
Bet aš ir nenorėjau jų matyti,
Nes žinojau, kad jos yra tuščios.

Tamsa mus gaubia abu,
Tamsa mus skiria abu,
O aš taip pasiilgau šviesos,
Aš taip norėčiau matyti šviesą tavyje;

Bet tu - ne to skridimo paukštis,
Aš - ne tas, kas tu galvoji:
Aš esu tik Žemės dulkė,
Na, o tu sapnuoji rojų.

Aš esu išdžiūvęs medis,
Augantis šakom žemyn,
Aš esu dulkėtas kelias,
Po tavo kojom einantis tolyn,
Bet tau nesuprasti šito niekada,
Nes tu esi sotus gyvūnas!

Nes tu esi
Ne to skridimo paukštis,
Aš - ne tas, kas tu galvoji:
Aš esu tik Žemės dulkė,
Na, o tu sapnuoji rojų.

Tu ne to skridimo paukštis,
Aš - ne tas, kas tu galvoji:
Aš esu tik Žemės dulkė,
Na, o tu sapnuoji rojų!..


14.    Balti angelai

Kai mums buvo baisu,
Kai visi buvom kare,
Mes paklydom kartu
Vienatvės miške.

Nebuvo ten medžių,
Nebuvo žmonių,
Buvo tik vienatvė
Ir dar tu.

Ir tada, pakilę aukštai,
Mes buvom du balti angelai.
Du balti,
Du balti vienatvės angelai.

Kai mums buvo sunku,
Kai neliko vilčių,
Mes paskendom kartu
Jūroje sapnų.

Nebuvo ten melo,
Nebuvo kančių,
Buvo tik sapnai
Ir dar tu.

Ir tada, pakilę aukštai,
Mes buvom du balti angelai.
Du balti,
Du balti sapnų angelai.

Bet pradingo sapnai,
Pradingo vienatvė,
Likai tik tu
Ir dar gatvė.

Ir dabar ant tos gatvės
Guli mūsų sparnai
Suplėšyti laiko
Kaip šapai.

Ir negalim pakilti mes aukštai,
Nors ir esam du balti angelai.
Du balti,
Du balti besparniai angelai.


15.    Sunku

Sunku žiūrėti baimei į akis,
Kai jos yra atmerktos plačiai.
Sunku žinoti, kad ateis mirtis
Ir tu nudvėsi paprastai.

Sunku stovėti prie duobės,
Kurioje tave užkas.
Sunku žinoti, kas ją iškasė,
Bet vis tiek mylėti jį.

Sunku viršuj, sunku ir apačioj.
Sunku surasti vidurį net savoj galvoj.
Ir iš chaoso nakties
Ir absurdiškos minties
Gimsta tik neįprasmintas vaizdas.

Sunku yra gyventi be žmonių,
Bet su jais gyventi - dar sunkiau.
Sunku yra būti kvailu,
Bet protingu - dar sunkiau.

Sunku yra turėt mažai,
Bet turėti daug - dar sunkiau.
Sunku surasti laimę ten,
Kur jos nebuvo anksčiau.

Bet ateis diena -
Aš tikiu, kad ji ateis -
Kai žmonės peržengs ribą,
Savo ribą,
Kai jie peržengs save
Ir jiems bus lengva
Ir praeity pasiliks tik
Neįprasmintas vaizdas.


16.    Juodoji žvaigždė

Šiandien labai keista diena:
Kur beeini, visur tuštuma,
Vėl ašaros krinta iš tavo akių,
Ir šiandien tau kaip niekad baisu.

Atėjo metas,
Kai žemė slysta iš po kojų.
Ir tik dangus
Tau dar prasmę atstoja.

Atėjo metas, kai vilties nebėra,
Atėjo metas, kai galva tuščia,
Nes išaušo juodosios žvaigždės diena.

Juodoji žvaigždė
Šiandieną tau šviečia,
Juodoji žvaigždė
Tave taip skausmingai liečia.

Šiandien labai keista diena:
Iš tavo lūpų dingo pirmykštė šypsena,
Tu ieškai aplink kažko prasmingo,
Bet visa tai staiga kažkur pradingo.

Atėjo metas,
Kai žemė slysta iš po kojų.
Ir tik dangus
Tau dar prasmę atstoja.

Atėjo metas, kai vilties nebėra,
Atėjo metas, kai galva tuščia,
Nes išaušo juodosios žvaigždės diena.

Juodoji žvaigždė
Šiandieną tau šviečia,
Juodoji žvaigždė
Tave taip skausmingai liečia.

Bet tu tikėk, kad ateis nauja diena,
Ir pas tave sugrįš prasmė sena.
Ir tik ašaros sūrios iš tavo akių
Primins tau tą dieną, kai tau buvo baisu -

Kai tau atrodė,
Kad žemė slysta iš po kojų,
Ir tik dangus
Tau dar prasmę atstojo,

Kai tu manei, kad vilties nebėra,
Kai tu manei, kad galva tuščia,
Kai išaušo juodosios žvaigždės diena.

Juodąją žvaigždę
Užmiršt pasistenk,
Juodosios žvaigždės
Ateity venk.


17.    Į vandenį

Palieku kosmonautus, traiškančius kaštonus.
Palieku bobas, mylinčias pižonus.
Palieku gatvę,
Palieku asfaltą,
Palieku jums seną
Savo paltą,

Nes aš išeinu į vandenį.

Palieku visus koldūnų mėgėjus,
Prisiekusius lizdelių sukėjus.
Palieku namą,
Palieku stogą,
Palieku jums savo šiltą bobą,

Nes aš išeinu į vandenį.