Istorija prasideda. Pabandysime apžvelgti žmonijos dalį - vienišius ir jų įtaką didžiajai visumai. Aukštų civilizacijos pasiekimų dėka tyrinėjimai bus atlikti pagal darviniškąjį metodą - t.y. nuo beždžionės iki šiuolaikinės ultramoderniosios ypatos. Deja, dėl techninių kliūčių ne visos mano išsakytos mintys bus "glostančios pilvą", racionalios ar korektiškos (ir blynus reikia mokėti kepti). Bet ir žvairas žmogus mato saulę ir kai kuriuos nuostabius dangaus kūnus, o atsitiktinai saulės užtemimio metu gali išvysti ir mėnulį - jau vien tai, kaip žmogui, labai daug...
     Sekdami Jėzum Kristum, išrasime dviratį.
     Gerbiami išmintingieji mokslininkai prieš dviratį išrado motociklą... Jie pražiopsojo nuostabiausią žmonijos gyvavimo tarpsnį - medžio amžių. Beždžionė atsistojo ant dviejų kojų, apsiginklavo lazdos formos medžiu, apsižvalgė, nudžiugo, nieko neišvydus, ir patraukė į atvirus tyrus laimės ieškoti. Kadangi tyruose vienam nuobodu, teko taikyti bandos principą. Deja, kažkokie išsigimėliai (ir tarp pelų pasitaiko grūdų) persigalvojo ir išėjo į platesnį, tačiau erškėčiuotą gyvenimo kelią be pašalinių pagalbos, t.y., jie nemėgo dievų ir norėjo patys rūpintis savo beždžioniškojo EGO pervedimu į HOMO SAPIENS lygį.
     Dievas, dievai ar motulė gamta (skirtumas joks) išvydo šį žalingą harmonijos pakitimą ir apmėtė šiuos amoralius Žemės piliečius atominėm bombom (Sodoma ir Gomora) ir įsakė kaimenei daugiau tokių kvailų pokštų nekartoti. Tada žmonijos pažanga atsireguliavo į savus geležinkelio bėgius ir toliau leistinu greičiu riedėjo į ŠVIESŲ RYTOJŲ.
     Vaisiui prisirpus, žengtas "riebus" žingsnis į akmens amžių. Čia pirmas nepasisekęs bandymas pakreipti evoliucijos eigą. Poligonu pasirinktas Egiptas - nyki dulkėta vietovė, per kurią tekėjo vičvienelaitis upeliūkštis, piemengalių pramintas upelių tėvu - Nilu. Čia dievai mokė garbinti jaučius ir ką kita, statyti kapus ir šventyklas. Su jaučių garbinimu sekėsi neblogai (senais gerais laikais vegetarai dar buvo neužgimę) bet, va, kapai... Vienas iš dievų vietininkų žemėje, turintis pirminę informaciją apie dievų troškimus, užsakė sau kapą pagal instrukcijas (vėliau tėvo pėdomis nusekė ir palikuonys). Kadangi pirmas blynas visada per storas, kapas išėjo "šiek tiek" per didelis, o ir architektai parodė, kokį nesveiką išsilavinimą jie įgiję, nes sukūrė kažką nuostabaus. Todėl teko šį poligoną užmarinuoti dėl pačių dievų kaltės.
     Buvo dar bandymų restauruoti kelią į ŠVIESŲ RYTOJŲ, nekeičiant sistemos. Vienas iš jų - Babilonas. Bet jo dėka dievai pakeitė savo fenotipą ir tapo striukauodegiais. Negana to, kad išsišokėliai žmogėnai pasikabino kabančius sodus, dar užsimanė užsikarti iki dangaus! Tai viršijo leistiną kantrybės taurės talpą...
     Neišdegus keletui eksperimentų, nutarta sukurti modernesnį modelį. Sąskaitos pervestos į metalo amžių. Buvo pasirinkta Graikija, nedidelis apibyrėjęs grumstas šalia balos, žmonių pramintos Viduržemio jūra. Užuomazga aukštybių gyventojus sužavėjo, bet staiga "palijo" tokiais lašais, kurie užaugino kažkokią išsigimėlišką demokratiją. Vėl atgimė žmonės, nesidomėję nei aukščiausiuoju tikslu, nei dangum. Vėl įrodoma aksioma, kad griauti lengviau, negu statyti.
     Numarinus seną konstrukciją, automatiškai gaminamas naujas šedevras - naujoji pasaulio bamba - Roma. Pastebėjus ženklus, kad ir šis modelis netobulas, buvo sukviestas didysis susirinkimas, turėjęs išnagrinėti nesėkmių virtinės priežastis. Dievams apsvarsčius susiklosčiusią padėtį, rastas problemų sprendimo būdas: nutarta griebtis ypatingų priemonių prieš nepaklusnų savo augintinių elementą, kuriam dievų asamblėja suteikė oficialų vardą - vienišius. Po ilgų ir bevaisių ginčų pakeisti religiją, romėnų tauta - pirmasis pavykęs dievų kūrinys, prigrūstas tobulų ir nuostabių "asmenybių" ir apsirijėlių. Jie tik vykdė dievų valią: kartais filosofuodavo (žalinga ir nepatartina), dažnai keldavo puotas kieno nors turtų sąskaita, t.y., dažnai apsirydavo. Anksčiau, pagonybės