GUODA FLEDŽINSKAITĖ
     Temsta. Sėdžiu tuščiame miesto parke. Tarsi
padrąsindamas
nuaidi bėgiais tamsus traukinys. Atsistoju. Bandau žengti žingsnį link
jo - noriu pajusti sukeltą vėją. Tik dabar susigaudau: bėgiai taip toli nuo
manęs, už parko, gūdžiame pajūrio pušų miške. Tylaus šūksnio išraiškoje
nusivylimas priverčia mane vėl atsisėsti. Atsiremiu nugara į pušies kamieną.
Bandau atsipalaiduoti. Jaučiu, kaip šaltos medžio alsavimo srovės užvaldo
mane. Užsimerkiu.
     Sėdžiu kopose. Akys skverbiasi į vibruojantį jūros
gylį, iš kurio išniręs didžiulis saulės kamuolys. Geltonai rausva liepsna
apšviečia mano veidą, jos atšvaitai žaidžia akyse, lūpose... Virpantys
pirštai bando paslėpti savo šėšėlį, bando nuraminti išsiveržusį žodį,
sunerimusius plaukus. Myliu jūrą, myliu saulę. Tik kažkodėl
tai pajaučiu tik tada, kai nematau saulės, kai nematau jūros... O gal tai
tik nuoširdus prisirišimas?
    
Smėlio pakrantė nušviesta mažais saulės spinduliais,
atsispindinčiais jūros bangose.
    
Kaip tik dabar man labai reikėtų su kuo nors pasišnekėti
apie laiką: jo tėkmę, kitimą, eilines išdavystes, apie jo pamišėliškai
tuščią juoką. Bet nejaugi mane supras atslenkanti naktis arba sustingusios
pušys?.. Aš ieškau supratimo, tačiau tuščias pajūrys, tuščios kopos,
tuščia jūra, dangus. Tik kažkur viršuje klykdamos skrenda žuvėdros.
Jos - šmėklos - paskutinis nakties pranašas. Tai argi jos mane supras?
    
Liepsnojančio saulės rutulio jau visai nebesimato. Tik
toje vietoje, kur jis kažkada buvo, dabar nušviestas tamsiu raudoniu dangus.
Žmonės tai vadina vakaro gaisu. Tarsi nuoseklus dėstymas po truputį temsta
dangus...
    
Ir vėl laikas. Jis vėl neleidžia man nurimti. Aš stoviu
negalėdama nujausti ateities. Jau nebeįsivaizduoju, ką jis begali iškrėsti.
Man atrodo, kad jis tarsi eina atgal. Atrodo, kad jis eina ten, į kur aš
niekada nenorėčiau sugrįžti - į praeitį, dabar jau į tokią juodą ir
nutolusią. Tik žinau, kad niekada negalėsiu perprasti jo eigos, nes esu tik
apgailėtinos žmonijos atstovė. Nes aš - tik apgailėtinas žmogus. Bet argi
aš dabar nepanaši į suakmenėjusią kopos pavidalo statulą?
    
Vėjas, tarsi perspėjimas, negarsiai suūždamas pasiklysta
nakties erdvėje. Jis bando mane sulaikyti, kai nuplėšiu nuo kaklo
besiplaikstančią skarelę ir dovanoju ją jūrai. Šniokšdamos bangos ją
pagauna ir išskaido į daug atskirų skiaučių. Aš ištiesiu rankas, bandau
surinkti jas ir priglausti prie skaudančios širdies. Gal tada mano skausmas
nustos, o gal jis visai numirs ir daugiau niekada nebebukins mano širdies,
niekad nebandys paversti ją į didelį ir pilką akmens gabalą, prie
kurio prisilietus pasidaro šalta ir nyku. Į tokį akmens gabalą,
kuris niekada net neprimins buvęs karšta ir plakančia širdimi. Tokia
jautria kadaise...
    
Tačiau skausmas nepraeina, tik iš pavargusių
akių nuteka sunki ašara. Jaučiu, kaip ji rieda trūkčiojančiu skruostu,
nukrenta ant nuogo peties ir, tarsi lietaus lašas ant stiklo, upeliu
nuplaukia ranka, kol visai susigeria į odą.
    
Šioj nakty aš tokia vieniša, nors jaučiu bedvasės
gamtos paramą. Aš tokia susijaudinusi. Taip man neramu.
    
Kažką jaučiu savy. Kažkas apsistojęs
many pradeda šaldyti mane. Virpa visas kūnas. Ir drebančios lūpos bando
bejėgiškai priešintis. Dabar aš jau nugalėta ir užvaldyta artinuosi prie
putojančiom bangom prisidengusios jūros. Staiga sustoju. Jaučiusi, lyg
būčiau tik ką pabudusi iš siaubingo sapno. Išsigąstu savo minčių -
juk aš žadėjau bristi į jūrą. O širdy tebejaučiu neapsakomą skausmą. Ir
vis tik aš patraukiu link vandens, jaučiu jūros trauką, kuri