GUODA FLEDŽINSKAITĖ





     BET KADA

     Temsta. Sėdžiu tuščiame miesto parke. Tarsi padrąsindamas nuaidi bėgiais tamsus traukinys. Atsistoju. Bandau žengti žingsnį link jo - noriu pajusti sukeltą vėją. Tik dabar susigaudau: bėgiai taip toli nuo manęs, už parko, gūdžiame pajūrio pušų miške. Tylaus šūksnio išraiškoje nusivylimas priverčia mane vėl atsisėsti. Atsiremiu nugara į pušies kamieną. Bandau atsipalaiduoti. Jaučiu, kaip šaltos medžio alsavimo srovės užvaldo mane. Užsimerkiu.
     Sėdžiu kopose. Akys skverbiasi į vibruojantį jūros gylį, iš kurio išniręs didžiulis saulės kamuolys. Geltonai rausva liepsna apšviečia mano veidą, jos atšvaitai žaidžia akyse, lūpose... Virpantys pirštai bando paslėpti savo šėšėlį, bando nuraminti išsiveržusį žodį, sunerimusius plaukus. Myliu jūrą, myliu saulę. Tik kažkodėl tai pajaučiu tik tada, kai nematau saulės, kai nematau jūros... O gal tai tik nuoširdus prisirišimas?
     Smėlio pakrantė nušviesta mažais saulės spinduliais, atsispindinčiais jūros bangose.
     Kaip tik dabar man labai reikėtų su kuo nors pasišnekėti apie laiką: jo tėkmę, kitimą, eilines išdavystes, apie jo pamišėliškai tuščią juoką. Bet nejaugi mane supras atslenkanti naktis arba sustingusios pušys?.. Aš ieškau supratimo, tačiau tuščias pajūrys, tuščios kopos, tuščia jūra, dangus. Tik kažkur viršuje klykdamos skrenda žuvėdros. Jos - šmėklos - paskutinis nakties pranašas. Tai argi jos mane supras?
     Liepsnojančio saulės rutulio jau visai nebesimato. Tik toje vietoje, kur jis kažkada buvo, dabar nušviestas tamsiu raudoniu dangus. Žmonės tai vadina vakaro gaisu. Tarsi nuoseklus dėstymas po truputį temsta dangus...
     Ir vėl laikas. Jis vėl neleidžia man nurimti. Aš stoviu negalėdama nujausti ateities. Jau nebeįsivaizduoju, ką jis begali iškrėsti. Man atrodo, kad jis tarsi eina atgal. Atrodo, kad jis eina ten, į kur aš niekada nenorėčiau sugrįžti - į praeitį, dabar jau į tokią juodą ir nutolusią. Tik žinau, kad niekada negalėsiu perprasti jo eigos, nes esu tik apgailėtinos žmonijos atstovė. Nes aš - tik apgailėtinas žmogus. Bet argi aš dabar nepanaši į suakmenėjusią kopos pavidalo statulą?
     Vėjas, tarsi perspėjimas, negarsiai suūždamas pasiklysta nakties erdvėje. Jis bando mane sulaikyti, kai nuplėšiu nuo kaklo besiplaikstančią skarelę ir dovanoju ją jūrai. Šniokšdamos bangos ją pagauna ir išskaido į daug atskirų skiaučių. Aš ištiesiu rankas, bandau surinkti jas ir priglausti prie skaudančios širdies. Gal tada mano skausmas nustos, o gal jis visai numirs ir daugiau niekada nebebukins mano širdies, niekad nebandys paversti ją į didelį ir pilką akmens gabalą, prie kurio prisilietus pasidaro šalta ir nyku. Į tokį akmens gabalą, kuris niekada net neprimins buvęs karšta ir plakančia širdimi. Tokia jautria kadaise...
     Tačiau skausmas nepraeina, tik iš pavargusių akių nuteka sunki ašara. Jaučiu, kaip ji rieda trūkčiojančiu skruostu, nukrenta ant nuogo peties ir, tarsi lietaus lašas ant stiklo, upeliu nuplaukia ranka, kol visai susigeria į odą.
     Šioj nakty aš tokia vieniša, nors jaučiu bedvasės gamtos paramą. Aš tokia susijaudinusi. Taip man neramu.
     Kažką jaučiu savy. Kažkas apsistojęs many pradeda šaldyti mane. Virpa visas kūnas. Ir drebančios lūpos bando bejėgiškai priešintis. Dabar aš jau nugalėta ir užvaldyta artinuosi prie putojančiom bangom prisidengusios jūros. Staiga sustoju. Jaučiusi, lyg būčiau tik ką pabudusi iš siaubingo sapno. Išsigąstu savo minčių - juk aš žadėjau bristi į jūrą. O širdy tebejaučiu neapsakomą skausmą. Ir vis tik aš patraukiu link vandens, jaučiu jūros trauką, kuri


->