LAURA LIUBINAVIČIŪTĖ





     RAMYBĖ

     Tu pasiuntei mane labai labai toli. Ir aš išėjau. Tamsa slepiasi už šviesos. Aš išėjau iš tamsos. Bet šviesa buvo kažkokia keista. Rami. Galbūt todėl, kad ramiai tekėjo upė. Šalia kažkaip keistai augo medžiai. Liepos. Jų šakos buvo plastmasinės ir be lapų. Tik ant jų suplastmasėjo žiedų lapeliai ir buvę žiedai. Supuvusi organika. Ir visa tai man priminė vaikystę su bumbuluotomis kepurėmis. Supuvusi organika. Už medžių į vieną juodumą liejosi namai. Ją išmargino gyvybės žiburiai. O už juodo miesto kilo kitas, paryškinantis pirmąjį, melsvas, besikeičiantis... kitas miestas. Dangiškasis. O dar toliau nieko nebuvo. Taip juk ir buvo sugalvota. Bet ne. Geriau įsižiūrėjusi aš pamačiau rausvą ramumą. Jame spindėjo žvaigždės. Aukštai kilęs, žemai pulsi. Durnystė. Bet aš išsigandau ir nuleidau žvilgsnį žemyn. Ir nustebau. Nes ir žemėje pamačiau tą pačią ramybę. Tiksliau upėje. Ta ramybė buvo upė su nutįsusiais gatvių žiburiais. Čiurlioniški ramybės žiburiai. Aš ėjau lėtai lėtai. O tie žiburiai buvo ištįsę ir virpantys nuo upės tėkmės. Jie žibėjo, kol pagaliau pakaitom mirksėdami užlindo už upės kranto. Šviesa susiliejo su tamsa. Ramybės užgeso. Ir pasijutau išėjusi ant tilto. Buvo šlapia. Ir balos buvo prisipildžiusios vandens. Aš ėjau tilto viduriu. O priešais save pamačiau du žmones. Skirtingose tilto pusėse. Vienas ėjo lyg akrobatas, prisispaudęs prie turėklo. Ir jo veide buvo išgąstis. O kitas žmogus kitoje pusėje šliaužė keliais ir pasilenkęs laižė žemę. Ir galėjai manyti, kad tam yra labai gerbtina priežastis. Abu jie su pavydėtinu atkaklumu vykdė savo darbą. Ir abu juos kažkas vienijo. Mes prasilenkėme. Lėtai. Ir aš užlipau ant tilto turėklų, ir šokau į upės gelmę. Panirau į ramybės žiburius ir supratau, kad tu buvai tik pretekstas. Tai būtų įvykę ir be tavęs. Aš išėjau ieškoti ramybės. Kai išnirau iš gelmės, aplink tyvuliavo ežeras... Ne, jūra. Bet ji buvo rami, neįdomi. Neįdomi? Įdomi! Jūra yra jūra. O kas toliau? O toliau nieko nelieka. Jūra... Aš išnirau ir norėjau užlipti ant jos tilto. Bet tąkart tai nebuvo tiltas. Tiktai kažkaip liūdnai iš vandens kyšojo vieniši, mediniai, tręštantys stulpai. Aš vaikščiojau pakrante gurgždindama smėlį. Iš savo zenito įsibėgėjusi vakarop riedėjo saulė. Taip smagiai riedėjo. Ir netikėtai užstrigo tarp liūdnų jūros stulpų. Stulpai nušvito. O saulė tyliai ir begėdiškai nusileido. Bet vaizdinys liko. Liūdnieji stulpai ir raudona saulė. Ir iš atminties iškilo kitas vaizdinys... Daug žmonių, kurių niekas neriša. Daugelio ramybė, kai vienas kalba, atsispindi viedrodinėje sienoje. Tamsa, spindinti tamsoje. Žvakių tamsa. Aš atsigręžiau į šviesos iliuziją ir pamačiau tuos pačius juodus, rimtus žmogiškuosius stulpus. Iš jų sklido šviesa. Nežinia tik, žvakių ar ramybės šviesa buvo. Aš atsigręžiau ir kalbėjau. Kai nutilau, pasijutau iškritusi iš stulpų rato. Visi sėdėjo ant kėdžių, o aš sėdėjau ant grindų. Parodija. Bet man buvo patogu ir gera. Aš žiūrėjau į langą. Mėnulis drumstai bolavo danguje pro matinį debesų stiklą. Ir tik vienas spindulys nutįso kažkur toli toli. Baltapūkė pienė. Ak, kaip nuostabu. Ironija. Skambėjo klasikinė muzika. O gatvės mašinos, pasipiktinusios ta idilija, pypsėjo. Jos griaudamos kūrė. O medžiai pro langą buvo tokie keisti. Ruduo. Medžių viršūnės be lapų, o apatinės šakos lyg pavasarį puikavosi lapais. Banalu ir keista. Aš užsisvajojau ir pamačiau kretančią senę. Ji kažkur skubinosi ir, atrodė, nekreipė į nieką dėmesio. Bet staiga pakreipė galvą. Ji įžūliai ir paslaptingai šypsojosi. Ir piktai tepasakė: "Kvailė". Sakyčiau pasenusi Mona Liza. Ir ji išnyko. Aš apsidairiau. Išnyko mano ramieji draugai. Aš dar ilgai galvojau apie senają Moną Lizą. Keista, aš net buvau sugalvojusi, ką jai pasakyčiau, jei sutikčiau. Tik pamiršau pagalvoti, ką jinai man pasakys. Nuojauta. Vaizdiniai keitėsi. Ir vėl atėjo ramybė. Ir medžiai be lapų skaudžiai pina kasas, deja, nesiekiančias dangaus. O jis giedras, žydras, bet kraštuose taip keistai nubalęs. Smėlis byrėjo į jį trypiančius batus. Daug, daug obuolių, ir gėris ant jo išsibarstė. Sodyba su tvenkiniu, kuriame užvertęs kojas nuskendo daržinės stogas. Kapinės su katinu. Grįžimas atgal į praeitį. Ir didingas vienuolynas su medžių siena. Piliakalnis, kuris buvo anksčiau. Ir vėl dangus. Toks keistai skausmingas. Praplyšusiame dangaus pilve ritinėjosi mėnuo. Paukštis, tempiantis paukštį ant savo sparnų. Vėl miškas toli. Arimų vienatvė. Paupio medžių begėdiška nuogybė. Kelio ir drumzlinos upės lygiagretumas. Vėl miškas. Skardžio aukštis su nužydėjusiomis kraujažolėmis. Grožis. Žemės šaltis.


->