ANDRIUS JAKUČIŪNAS
<-
išniekinti šventųjų
paveikslai, klauptai, Kristus, žvelgiantis atgalios nuo pasvirusio kryžiaus.
Jis lėtai tolsta - Jėzus Kristus ešelone. Vaizdinių gija nutrūksta. Matas
pakelia akis į lubas. Jis nori suvokti, ką reiškia šis sapnas. Tokio Matas dar
nesapnavo. Padrąsinamai nusišypso Karaliui. Šis visai nusiminęs stovi ant
lentos krašto ir žiūri žemyn. Matas ranka siekia figūros. Pirštai jau liečia
medinę karūną. Bet karalius išsprūsta, keletą kartų apsiverčia ore ir
parkrinta ant akmeninių grindų. Mato ranka sustingsta vietoje. Veidą išmuša
šaltas prakaitas. Po jo kojomis guli miręs Karalius...
    
Matas permeta akimis tamsią menę. Prieina, atidaro viršutinį
komodos stalčių. Čia išsirikiavę juodieji. Žvairas Karalius triumfuojančiu
žvilgsniu varsto suskilusį pėstininką. Mantas pasipiktina - smarkiai priveria
stalčių. Girdėti, kaip pakrinka juodųjų pulkai. Matas sukrėstas atsistoja
vidury menės. Jo rankos dreba, veidas išbalęs. Jis tariasi girdįs mirusio
karaliaus žingsnius. Tuo tarpu kažkas pabeldžia į duris. Matas paskubom
praveria grotuotą langelį ir pažvelgia į koridorių. Tiesiai į akis kažkas
pučia karštą kvapą. Berods, dešinysis bokštas. Jis priploja savo veidą prie
grotų ir išlemena:
    
- Karalius mirė...
    
Matas neatsako. Vienu smūgiu užtrenkia langelį. Tą akimirką
jam iškyla begalė klausimų. Kur Karalius? Kaip Karalius? Kada Karalius? Kodėl
Karalius? Tai jis! Matas, atsišliejęs į duris, krutina lūpas. Galbūt nori
kažką pasakyti. Nepajėgia. Nueina, pakelia prie lūpų stiklinę su vandeniu.
Ledinis gurkšnis nuslysta stemple. Pasidaro šiek tiek lengviau. Nuvytusi gėlė
guli ant komodos. Matas paima ją ir eina prie durų. Atšauna surūdijusią
sklendę. Cypdamos atsidaro durys. Matas atsiduria tamsiame akmeniniame
koridoriuje. Palubėje blausiai švyti dujiniai rageliai. Jis užtrenkia duris.
Sugirgžda užraktas. Suskilęs pėstininkas Matas atsišlieja į sieną. Aukštai
rūmų bokšte skamba varpai. Tai jie pirmi atiduoda paskutinę pagarbą.
Aukščiausią pagarbą. Pagarbą Karaliui. Šiaip rūmai lyg išmirė. Koridoriuose ir
menėse viešpatauja mirtina tyla. Tyla Karaliui. Matas nevalingai spaudžia
nuvytusios gėlės stiebą. Nepaprastos gėlės. Gėlės - Karaliui. Aštrūs spygliai
susminga į suskilusio pėstininko delną. Ant grindų varva kraujas. Kraujas
Karaliui. Kraujas Karaliui - Karaliaus kraujas! Karaliaus kraujas liejasi
žemėn iš suskilusio pėstininko Mato delno. Jis išblykšta. Pagalvoja, kur visi
dingo. Galbūt Didžiojoje menėje. Daug negalvodamas, Matas eina ten. Jau iš
tolo jis išgirsta liūdnas muzikos gaidas. Nejučiom paspartina žingsnį. Po
kojomis kvepia eglišakiai. Nosį kutena neįprastas smilkalų kvapas. Matas dar
paspartina žingsnį ir drebančia širdimi beveik įbėga į Didžiąją menę.
Išblyškę veidai net nekrusteli. Jie tyliai sustingę prie įmantriai papuošto
karsto, kuriame boluoja vaškinis Karaliaus veidas. Jis atrodo liūdnas ir
suglebęs. Matas prieina arčiau. Nuo aitrių smilkalų svaigsta galva. Graudi
muzikos gaida plevena menėje. Tačiau Matui greitai atsibosta žiūrėti į vaškinį
kūną. Jis vogčiomis apsižvalgo. Čia visi - septyni apdulkėję pėstininkai,
kairysis bokštas ir dešinysis bokštas, abu rikiai, žirgas ir valdovė.
Griozdiškose žvakidėse baigia degti ilgos bažnytinės žvakės. Drebančiomis
rankomis valdovė karpo nudegusius siūlelius. Deda į specialų indą. Jos akys
papurtusios. Karstas skendi vainikuose ir puokštėse. Viršum Karaliaus galvos
- baltos rožės. Portretas perrištas juodu kaspinu. Taip pat nedidelis kryžius.
Keistai baltos Karaliaus rankos. Nuvytusi gėlė suskilusio pėstininko Mato
delne. Jis pakelia nusvirusį žiedą. Šis ir vėl nusvyra. Gėlė graži. Gražesnė
už kitas. Gėlė Karaliui. Ji tiesiog matomai vysta Mato rankose. Šis deda ją
prie kitų. Gėlė toliau vysta Karaliaus karsto šėšėlyje. Žvakės trumpėja, ir
valdovė atsargiai keičia jas kitomis. Karaliaus buvimas pradeda slėgti Matą.
Karsto šėšėlyje stovi dešinysis bokštas. Jis šnirpščioja nosimi. Kažkas
tyliai pakyla nuo akmeninių grindų - Karaliaus šėšėlis. Stoja prieš Matą,
palytėja jo petį. Matas nejuda. Šėšėlis nekantriai trukteli už švarko
rankovės. Šis apsimeta jo nematąs. Supykęs šėšėlis čiumpa jo