ANDRIUS JAKUČIŪNAS






<-
išniekinti šventųjų paveikslai, klauptai, Kristus, žvelgiantis atgalios nuo pasvirusio kryžiaus. Jis lėtai tolsta - Jėzus Kristus ešelone. Vaizdinių gija nutrūksta. Matas pakelia akis į lubas. Jis nori suvokti, ką reiškia šis sapnas. Tokio Matas dar nesapnavo. Padrąsinamai nusišypso Karaliui. Šis visai nusiminęs stovi ant lentos krašto ir žiūri žemyn. Matas ranka siekia figūros. Pirštai jau liečia medinę karūną. Bet karalius išsprūsta, keletą kartų apsiverčia ore ir parkrinta ant akmeninių grindų. Mato ranka sustingsta vietoje. Veidą išmuša šaltas prakaitas. Po jo kojomis guli miręs Karalius...
     Matas permeta akimis tamsią menę. Prieina, atidaro viršutinį komodos stalčių. Čia išsirikiavę juodieji. Žvairas Karalius triumfuojančiu žvilgsniu varsto suskilusį pėstininką. Mantas pasipiktina - smarkiai priveria stalčių. Girdėti, kaip pakrinka juodųjų pulkai. Matas sukrėstas atsistoja vidury menės. Jo rankos dreba, veidas išbalęs. Jis tariasi girdįs mirusio karaliaus žingsnius. Tuo tarpu kažkas pabeldžia į duris. Matas paskubom praveria grotuotą langelį ir pažvelgia į koridorių. Tiesiai į akis kažkas pučia karštą kvapą. Berods, dešinysis bokštas. Jis priploja savo veidą prie grotų ir išlemena:
     - Karalius mirė...
     Matas neatsako. Vienu smūgiu užtrenkia langelį. Tą akimirką jam iškyla begalė klausimų. Kur Karalius? Kaip Karalius? Kada Karalius? Kodėl Karalius? Tai jis! Matas, atsišliejęs į duris, krutina lūpas. Galbūt nori kažką pasakyti. Nepajėgia. Nueina, pakelia prie lūpų stiklinę su vandeniu. Ledinis gurkšnis nuslysta stemple. Pasidaro šiek tiek lengviau. Nuvytusi gėlė guli ant komodos. Matas paima ją ir eina prie durų. Atšauna surūdijusią sklendę. Cypdamos atsidaro durys. Matas atsiduria tamsiame akmeniniame koridoriuje. Palubėje blausiai švyti dujiniai rageliai. Jis užtrenkia duris. Sugirgžda užraktas. Suskilęs pėstininkas Matas atsišlieja į sieną. Aukštai rūmų bokšte skamba varpai. Tai jie pirmi atiduoda paskutinę pagarbą. Aukščiausią pagarbą. Pagarbą Karaliui. Šiaip rūmai lyg išmirė. Koridoriuose ir menėse viešpatauja mirtina tyla. Tyla Karaliui. Matas nevalingai spaudžia nuvytusios gėlės stiebą. Nepaprastos gėlės. Gėlės - Karaliui. Aštrūs spygliai susminga į suskilusio pėstininko delną. Ant grindų varva kraujas. Kraujas Karaliui. Kraujas Karaliui - Karaliaus kraujas! Karaliaus kraujas liejasi žemėn iš suskilusio pėstininko Mato delno. Jis išblykšta. Pagalvoja, kur visi dingo. Galbūt Didžiojoje menėje. Daug negalvodamas, Matas eina ten. Jau iš tolo jis išgirsta liūdnas muzikos gaidas. Nejučiom paspartina žingsnį. Po kojomis kvepia eglišakiai. Nosį kutena neįprastas smilkalų kvapas. Matas dar paspartina žingsnį ir drebančia širdimi beveik įbėga į Didžiąją menę. Išblyškę veidai net nekrusteli. Jie tyliai sustingę prie įmantriai papuošto karsto, kuriame boluoja vaškinis Karaliaus veidas. Jis atrodo liūdnas ir suglebęs. Matas prieina arčiau. Nuo aitrių smilkalų svaigsta galva. Graudi muzikos gaida plevena menėje. Tačiau Matui greitai atsibosta žiūrėti į vaškinį kūną. Jis vogčiomis apsižvalgo. Čia visi - septyni apdulkėję pėstininkai, kairysis bokštas ir dešinysis bokštas, abu rikiai, žirgas ir valdovė. Griozdiškose žvakidėse baigia degti ilgos bažnytinės žvakės. Drebančiomis rankomis valdovė karpo nudegusius siūlelius. Deda į specialų indą. Jos akys papurtusios. Karstas skendi vainikuose ir puokštėse. Viršum Karaliaus galvos - baltos rožės. Portretas perrištas juodu kaspinu. Taip pat nedidelis kryžius. Keistai baltos Karaliaus rankos. Nuvytusi gėlė suskilusio pėstininko Mato delne. Jis pakelia nusvirusį žiedą. Šis ir vėl nusvyra. Gėlė graži. Gražesnė už kitas. Gėlė Karaliui. Ji tiesiog matomai vysta Mato rankose. Šis deda ją prie kitų. Gėlė toliau vysta Karaliaus karsto šėšėlyje. Žvakės trumpėja, ir valdovė atsargiai keičia jas kitomis. Karaliaus buvimas pradeda slėgti Matą. Karsto šėšėlyje stovi dešinysis bokštas. Jis šnirpščioja nosimi. Kažkas tyliai pakyla nuo akmeninių grindų - Karaliaus šėšėlis. Stoja prieš Matą, palytėja jo petį. Matas nejuda. Šėšėlis nekantriai trukteli už švarko rankovės. Šis apsimeta jo nematąs. Supykęs šėšėlis čiumpa jo

->