MANTAS PETRAITIS





     TUŠČIAS LAPAS, PUSĖ DVIEJŲ

     Tuščias lapas. Parašyčiau "tuščias", bet tai nebebūtų tiesa. Mano mintys gražios... Jeigu pradėčiau rašyti, suterliočiau jas. Priešais tuščias lapas... ir laikrodis... Pusė dviejų... Laikrodis melagis. Bet jis nekaltas, jis neprisuktas. Taip ir sėdžiu sustingęs prie tuščio lapo ir laikrodžio... Kuris du kartus per parą sako tiesą. Kada ta tiesa? Ar tuščias lapas tiesa? Jeigu aš prirašyčiau jį, būtų melas... Pusė dviejų... Man visada tiesa... Aš gyvenu sustojusio laikrodžio karalystėje. Man tai patinka... Nesimato, kaip bėga valandos, plaukia minutės, sukasi sekundės... Jeigu aš paimčiau tuščią lapą ir nupieščiau gėlę... Graži gėlė... Pieštukas baigė vingiuoti paskutinį spyglį... Kodėl mano gėlė - tankas?.. Gerai, kad paišau mintyse... Lapas dar tuščias... Aš tik ką atsisėdau prie jo. Nes dar tik pusė dviejų... Aš nieko ir nepraliesiu, nes pakilsiu pusę dviejų... Jei mano tuščias lapas nusklęstų lėktuvėliu?.. Tai būtų tiesa?.. Bijau pakelti rankas, kad nenuskristų bombonešis... Tuščias lapas yra tiesa... Pusė dviejų yra tiesa...



     PIRMAS PAKARUOKLIŠKAS VAIZDELIS

     Dar nepatekėjus saulei, sustingęs matematikas suposi medžių paunksmėje, pirmą kartą pakoręs pavargusias kojas. Sutinę ir prasmirdę nuo prastų kinietiškų kedų padai iš aukšto žvelgė į pasaulį ir vaizdavo esą paukščiai. Stengėsi mataruoti į taktą vėjui ir, ištrūkę iš prakiurusių kojinių vergijos, nulėkti paskui gulbes...

     O matematikas gaudė paskutinius gyvybės gurkšnius...

     Rankos mosikavo ir daužė nejudraus kūno šonus, tarsi vaikydamos piktas dvasias ar diriguodamos pankroko koncertui. Bet jos negrojo ir nekerėjo, tiesiog, pajutusios laisvę, pradėjo liesti ir čiupinėti viską, ką pasiekė...

     Praskridę paukščiai nesuprato, kokį šokį šoka matematikas, bet, dar garsiau čiauškėdami, nulėkė pirmyn.

     O matematikas jau seniai nevaldė savo sąmonės bigių, įspraustų į visuomenės kanonų protezus. Visą valdžią gavo pasąmonė, prikimšta nebereikalingų teoremų ir apibrėžimų, todėl, nesuvokusi momento svarbos, puolė įrodinėti pamirštą uždavinį.

     Iššokusios akys stebėjo nusileidžiančias žvaigždes ir nesijaudino dėl savo laikiškumo. Jos buvo bukos ir nesuprato nė vienos gilesnės filosofų minties, tiesiog buvo gerai išdresiruotos...

     O matematikas prarado tikėjimą gyvenimu, nes nebebuvo iš ko rinktis...

     Lyg kūnsaugys ir nepraustaburnis bernas, skrandis išvarė visus lankytojus. ir, likęs vienas, džiaugėsi gyvenimo pilnumu... Lyg mazochistas, kankindamas save nuosavomis sultimis, jautė malonumą, nes niekas nebevertė virškinti valgyklinės mėsos ar pristabdyti veiklą pilname troleibuse...

     O matematikas šoko keistą karo ir taikos šokį, į judesius įjungdamas visas muzikos rūšis.

     Varnos tyliai sėdėjo medžių viršūnėse ir stebėjo pamėklišką vaidinimą. Laukė momento, kada galės, klykdamos "bis", pulti ir draugiškai patapšnoti per matematiko akį.

     Patenkinti studentai ėjo namo...