AIGUSTĖ BARTKUTĖ
Aš ėjau į mokyklą vieną gražų rytą
Ir radau štai žemuogių pulką nematytą.
Galvojau neilgai aš, kaip jos atsirado
"Ui" - suurzgiau aš taip, ir puoliau jas iš bado.
Sustojus galvojau, kad gal dar šį rytą
Turėsiu nevalgius keliauti į mokyklą.
Ėmiau štai galvoti, kad grožis turi galią,
Bet alkis stiprėjo ir rodė mano valią.
Aš stoviu ir žiūriu į žemuoges raudonas-
Rasti nesunku jas, nes dydžio - kaip balionas.
Turėsiu aš eiti į mokyklą ir sėdėti,
Kramtyti sau pirštą (iš alkio) ir drebėti.
Uogos man sukosi galvoje visą laiką,
Turėjau su jomis nenutrūkstamą saitą.
Ėmė ir baigėsi kankynė pagaliausiai,
Grįžtu aš namo, einu ramių ramiausiai.
Va! Štai skverelis tas, kur uogos žėlė gausiai.
Ir akimis netikiu, matau aš tik blausiai:
Dingo jos, prasmego, lyg tartum jų nebuvo,
O aikštė ištrypta, ir viskas čia pražuvo.
Nusprendžiau neklausyti daugiau proto balso,
O uogas surysiu, nes grožio nieks neklauso.