***
puola varnos iš virstančios varpinės
ją per debesis pažeme slenkančius
gena vėjas ir dangų išvarginęs
jį palieka bežvaigždį ir verkiantį
o skliaute jokio plyšio lyg požemy
metai svaidos ten trupančiom kaukolėm
kol žvaigždynai pailsusiom kojomis
čia užklys ir paguos jų sulaukusį
o naktis savo svorio nepakelia
jis pro debesis žemėn vėl tykšta
tarsi siela su mirštama negalia
panaši į aušros ametistą.
***
(Vilniuje, netoli Rotušės,anksčiau stovėjo du namai
keistais pavadinimais: Pragaras ir Rojus. Per didelį gaisrą abu sudegė ligi
pamatų).
vėlumoj ant akmens ietys lūžta
į purslojančią vilnią įsmeigtos dangaus
vengras bekešas mirksnį suklūsta
jį pakilęs šaulys ar kentauras nušaus
miego pelkė kur miestas pražydus
tik naktibalda plaikstos rabinas
jis suklumpa margoj gatvėj žydų
ji sustingsta lyg grynas rubinas
apie marą skeletas dainuoja
grakščios liepsnos prie rotušės dygsta
tirpsta rūmai ir pragaras rojus
mes per juos tarsi debesis slystam
