AUGUSTINAS DAINYS





***

Aš užsnūdau, lietingi debesys
tamsiu skliautu užklojo mano galvą,
vanduo tekėjo skruostais, o drėgnas
smėlis rinkosi delnuos, primindamas,
kad žemė ilgisi manęs vėsiais atodūsiais.
Aš užsnūdau, taip laikas baigėsi, ir mirė
praeitis, paklydęs paukštis kažkur aukštai
sparnais matavo tuščią erdvę, laivai
pamiršo savo uostus, ir krantai akimirksniu
prasmego vandenin, nes jų nesišaukė jūreiviai,
jiems jūra virto amžinais namais ir laimės
ilgesiu. Aš užsnūdau, sunkiais lašais lietus
skandino mano kūną, skruzdė ropojo smilkiniu,
trapi, bet virpanti būtybė, ji netikėjo
nebūtim, jos neviliojo vienodumas vandens
alsavimo, ji šaukėsi šviesos... ir Saulė
atgimė, taip tapo virpesys blyškiam kraštovaizdy,
kuris pažadino mane. Aš pabudau, šviesa
nudažė skliautą spalvomis, kurias ten užnešė
žuvėdros ilguos snapuos, tai buvo duoklė
vandenyno tvarumo ilgesiui, nes blyškiame
kraštovaizdy taip trūko šilumos, giesmės
ir paprastumo, sustingusio žievėj, žiede
ir šakose. Aš pabudau, taip sapnas baigėsi,
atverdamas, kad grožis tėra tik dalelytė
netekties ir netvarumo.

Taip sapnas baigėsi.