***

     Bėgu per vėją, akis įbedus į batus, ir niekaip negaliu jų (akių) nors kiek atplėšti nuo tų nelemtų nutrintų galų, bet, kaip minėjau, vis sklendžiu oru, o tuo tarpu mano oda sužydi kaip baltoji rožė Vampšyre... Po valandėlės visai kaip Kunigundos antros eilės pusseserė atlaužiu pečius, ištempiu kiek galėdama savo sutrikusį kaklą ir imu į ranką talonėlį, kurį trūk plyšk reikia įbrukti į žymeklį bei atpyškinti bent porą tūkstančių kartų iš visos širdies. Ir kad niekam už tai nė ačiū! Bet jis, "ačiū", nevidonas, ima ir išsprūsta, o aš, vargšė, per balas, jūrias-marias ir tvenkinius ten visokius leidžiuosi jo gaudyti, nes, Dievas mato, pagausiu - užmušiu, nors ir mirksėtų žavingom kelmelytės blakstienom ar kraipytų vieną tokią vietelytę... Prisilaksčius po visą kosmosą, čiumpu kastuvėlį inkstams ir kuo kruopščiausiai brūžuoju smėliuotą asfuoltą, be abejo, prisitrindama pūsles ant alkūnių, kurios birželį, prisimenu, taip poetiškai čiulbėdavo eglių viršūnėse, maždaug taip: "Ulbu - ulbu"... Tačiau netikėtai mane užvaldo milžiniško didumo siutas, ir aš, nieko bloga negalvodama, užsivelku per galvą trikotažinę suknią raudonais pakraštėliais. Tada... gerkliniu balsu sustaugiu indėniškai ir pliaukštelėjusi uodega pasiruošiu šokiui... Viens - du, tra, ta, ta... Viens - du, tra, ta, ta...



     ***

     Ji vis dar žiūrėjo savo apvytusiomis piestelėmis, kurios lakiojo tai šen, tai ten, tokios nepaguodžiamos, tokios tyros... Aš staiga įniršau ir neištvėrus pasakiau ką galėjau, o galėjau, esu tikra, viską. Suprantama, tam tikra prasme tai nebuvo viskas, bet, nepaisant to, staiga viskas sutemo, ir aš sau tylutėliai pamaniau: - jau po viskam. Tuo tarpu piestelės sumirguliavo pirmų pirmiausia juodai, o neužilgo ir geltonai. Ir, pabrukusios uodegas, nubidzeno šunkeliais. Tarp kitko, pėdsakų nepaliko jokių! Su niekuo nepasitarus, tai visad užima laiko, ėmiau jas vytis ir rėkti iš visos gerklės, žinau, tuomet ji gerai nešė: - Vyskas! Vyskas! Taip viską sutvarkius, sau tariau, - na, iš manęs užteks, koncertą baigiau, ir pabarsčiau pėdas raudonu, raudonu smėliuku. Smėliukas aukščiausios rūšies! Daug namie tokio turiu. Pasaka! Kai neturiu ką veikti, o tai pasitaiko beveik kiekvieną antradienįsekmadienįpirmadienį, sugrūdu (grūste) rankas iki alkūnių, na, į tokį smėliuką, ir užsimerkiu. Po šito visad iš karto užmiegu, bet šiandien negaliu ir gana, nors bėk šunkeliais. Vis prisimenu tas kvailai pažaliavusias piesteles ir mano žiedinį kopūstą, kurį pastarosios, taip įkyriai bemirksėdamos, siaubte nusiaubė, o jis, savo ruožtu, lūžo ir nulūžo. Tada aš tai pasakiau: - viskas, viskas...