žiema atėjo jau į mūsų kraštą nes mums labai patinka čia murdytis linksmai su saule kėlę gulę PAMATĖM RYTO KRAŠTĄ jau baltos smėlio gėlės ir šnibždantys krantai ne tiek jau metų liko kad čia surastum savo šypseną su šieno glėbiu tarp žydinčių laukų kiekvieną šnaresį sugauna tavo spąstai saldu tada kai nežinai kai nežinai kur tavo vėlė bastos ir nežinai kad viskas vėl į dabartį nuslinko nepridengtas guli ties madonos veidu savam glėby tenlink. Kiekviena tvora, išėjusi žole, sulaukia šypsančių veidų, kuriuos jai neša vėjo šuorai - spalvotas vėliavėles ir skardžių aidą, plaštakių rankraščius ir bičių batelius, kurias jos vaikščioja po žiedus. Svirplių šiurenimas. Kvailys, kas laimės nemėgina po medžių skėčiais kai esi nematomas pridengtas to likimo kuris apsivynioja ir trūkčioja aplink sakytumei tai tos pačios kelių juostos, kurios dulka ir neša smulkų žvyrą į akis. Čia sėdi tie, kurie panašų rytmetį galvoja apie plaukus ir rimtas žoles prisikeliančias po kiekvienos audros kol sugula po dalgiais banguojančiom hegzametro eilėm. Jie turi tai, ko nieks iš jų neprašo tik saują geltonuojančių javų rasų atspindėtą dangų paslėptą tarp avikailių, skruzdėlynų bokštus, ramiai gyvenančius kažkur prie jų širdies. Plokščia ta saulė, kuria apsivelka jie tik pabudus ex nihilo, svarbiausia: lūkestis ir migloje tvyrantys krantai - jų delnuose šnervėse panagėse ir tarpupirščių slėptuvėse.