Suskilęs pėstininkas Matas ramiai dėlioja figūras. Šalimais, ant vašku apvarvėjusio stalo, dega žvakė. Susigūžusi virpa liepsna, lyg nujausdama kažką negera. Susimąstęs Matas žvelgia į šachmatų lentą, kurioje netvarkingai išmėtytos baltosios figūros. Karalius vienišas stovi ant krašto. Jis akimis ieško priešininkų. Šie ilsisi medinės apdulkėjusios komodos viršutiniame stalčiuje. Mato veidas keistas. Apie akis susimetusios raukšlės, jose knibžda šėšėliai. Ranka pasiekiama stiklinė su vandeniu. Ant komodos guli nuvytusi gėlė. Ji skleidžia nostalgišką liūdną kvapą. Matas spokso į juodąjį langelį, kuriame stovi įžeistas karalius. Šis apsimeta nematąs suskilusio pėstininko. Matas užsimerkia. Prieš akis iškyla naktį regėto sapno vaizdiniai. Stovi štai Matas didelės bažnyčios viduryje, ant šachmatinių grindų. Virš galvos nuo vėjo siūbuoja sunkūs paauksuoti sietynai. Senas Kristus apsimeta, kad žiūri į jį, bet šiaip Matas jam visiškai neįdomus. Pagal seną savo įprotį, Kristus klausosi muzikos. Judrūs vargonininko pirštai bėgioja klavišais. Už šaltų sienų dunda traukiniai. Už Mato nugaros kažkas praveria masyvias ąžuolines bažnyčios duris. Šalto oro srovės plūsteli į vidų. Krūpteli žvakių liepsnelės, krūpteli Kristus, erškėčių vainikas nukrenta nuo jo galvos. Matas atsigręžia į duris - už jų viešpatauja žiema. Mėnesienoje žvilga sniegas ir apšalę bėgiai. Atskrieja šaižus traukinio klyksmas. Ant bažnyčios grindų guli Kristaus vainikas. Matas eina, jam atrodo, lyg eitų šachmatų lenta. Žingsnių aidas nustelbia vargonų gausmą. Link bažnyčios riedantis ešelonas. Matas regi, kaip šnopuojantis nuvargęs traukinys lengviau atsidūsta. Iš jo iššoka juodosios figūros.
     Kartu puola į bažnyčios vidų, bet tarpdury sustoja - prieš juos, ant šachmatinių grindų, guli kruvinas Kristaus vainikas. Iš įniršio dar labiau pajuodavęs karalius užšoka ant jo. Šiandien jis apsiavęs sunkiais, geležimi kaustytais batais. Kitos figūros su baime žvelgia į savo valdovą. Iš vainiko sunkiasi kraujas. Karalius stovi raudoname klane. Matas pasibaisėjęs žiūri į jo batus. Virš galvos gaudžia vargonai, lėtai siūbuoja sietynai. Sušunka karalius, sušunka kitos figūros, atkartodamos jo žodžius ir išsilaksto kas sau, džiaugdamiesi, kad pagaliau išmušė lauktoji valanda. Kruvinoji puota prasideda - sutraška lūžtantys kryžiai, sužvanga sietynai, dūžtantys vitražai, nuo baltų skulptūrų ant žemės byra gipso gabaliukai. Viską krauna į ešeloną. Sunkiai įkelia vargonus, muzikos pakerėtas vargonininkas neatitraukia pirštų nuo klavišų. Prie kamino pririša varpą. Mėnulis žvelgia žemyn, girgžda sušalęs sniegas. Tuščia bažnyčia. Kažkieno tyčia numesta žiežirba apsigyvena gruoblėtos sienos plyšyje. Baisi liepsna apgaubia Dievo namus. Mantas nevalingai sugniaužia pirštus. Paklaikusiomis akimis jis žvelgia į ugnį, laipiojančią nubyrėjusiais skliautais. Viršuje įlūžta lubos. Matas traukiasi atatupstas. Tarp liepsnos liežuvių netikėtai išvysta baltą figūrą. Tai karalius. Jis blaškosi nuo vienos sienos prie kitos. Išsigelbėjimo niekur neranda. Matas neprisimena, kaip atsiduria lauke. Spėja pamatyti, kaip nuo karštyje tirpstančių žvakių ant šachmatinių grindų laša vaškas.
     Ešelonas trūkteli į priekį. Lėtai slenka vagonai. Liūdnai skamba varpas ant kamino, gaudžia vargonai, vis greičiau pro šalį skrieja vaškiniai skulptūrų veidai, mediniai kryžiai,

->