VYTAUTAS DEKŠNYS
***
Dūmai mūsų galvų ar rankų daigai kaimenės
Akyse ar pečių šėšėliai, svyruojantys namo.
Nors vieną eilėraštį, dangau, kaip tai
Netvirta, rankos dygsta neįskaitomai,
Lūpos mano mylimosios, dar ilgai koridorium
Man eiti, vien tik gėda, daug darbų
Atlikti reikia, kol sudygs tie dūmai.
Mus šaukia laikrodžiai į darbą, jie
Užkimo, ir aš nebežinau, kur dirbu, ar
Žynių pamėgtoje šventykloje, kur vynas - pareiga,
Aukodamas ilgai laikytą garą, ar garvežiu
Aprūkusioje stotyje, kur bilietai ar lapai
Rudeniniai - tas pats, kur bėgiai veda po
Dangum, gali galvoti, langas tau atvers
Žemes visokias... Po darbo miestelėnai geria
Alų, kai pagiriojasi po priverstinės minčių
Puotos išbandymų, ilgai bandau sugrįžti
Prie vienos minties: jos lūpos tokios pačios,kaip
Prieš pusmetį, kai nebesinorėjo keltis iš
Laivo ąžuolo kraštais, ir keistas vynas
Viliojo mano lūpas neprabudus dar. Tikiu -
Kaip niekad šitas žodis vietoj. Kai nenusisuks
Ji visa savo plaukų galybe, atsikratydama
Žodžiu, aš ją suprasiu pažodžiui ir
Po kąsnelį rankiosiu save aš klystu ir
Tikiu. Po darbo atsikvėpsime kas sau.
1994 m. spalis