VYTAUTAS DEKŠNYS
LAIŠKAS IŠ KRETINGOS
Už lango - miškai išguldyti, lig pusės
Rūko iškloti, pilkoji juosta, ramiai
Užmigsiu, nes nepavysiu netikėto autobuso.
Juosta baigiasi mieste, jis remiasi tavo
Kopų smėliu ir tavo šmėkla vaikšto juo,
Bet miestas liks pašonėje. Pas požemio
Gyventojus važiuoju aš, kur perstatinėja
Savo būstus, imtuvui griaudžiant. Dvi
Vyšnios saugo įėjimą, šalta mano bokšte,
Krūvos malkų laukia kirvio, mano
Priešai - nuovargis ir šaltis, o tvenkiniai
Užtvindė pievas, ožkos išsilakstė, tiktai
Varpinė smailioji styro, purškiant
Vandeniui, ir lapai paskutiniai guli.
Lekia skiedros bemojuojant, sutemus aikštės
Nebelieka, gatvės išdaužytos, iš ryto -
Balos, dviračiai ir karvės, gailiuosi aš,
Kad skaidrios sienos čia ausų neturi,
Kad malkos skyla tik man matant,
Kad nemačiau vandens malūno šiandien.
Daiktai tylieji muša valandas nežadindami.
Šilta viduje, galvoju aš, kaip senas
Žydas kaulais junta dainą, mes negiriame
Jutimo kaulais, bet dabar, kai laikrodis
Mediniu korpusu mažam švytuokle man
Paglosto plaukus, metuosi aš tiesios kalbos
Apgaulėn, pasibaigus malkoms, knygai dar
Neprasidėjus. Baltas lapas tau ateis.
1994 10 31