ARTŪRAS VALIONIS
***
karvė ganos
palei kapines ir
autostrada
ten pat
o virš Šventaragio slėnio
lizdus sukančios
varnos
ratais nutolsta
savųjų deivių protėvių
ieškoti
nei šmėklos mūsų mintys
juodos
ak o sienas baltina
neištvėrę nusivylėliai
***
į užmirštą apleistą salą
kur nesimato kranto
nematyt pradžios
atklydom
skamba įžanga simfonijos
finalo
tuoj nevalingai smėly
kulnas išvedžios
nė karto neištartą tekstą
pabūgo balsas išsigandęs
užkimimo
tik moterims į klostes
pila kopas vėjas
išnyra vakarykštis siluetas
vėl nuskęsta
srovė per kliūtį lipa
verčiasi užlieja
be garso pasitraukia
lig naujos bangos
gimimo