AUGUSTINAS DAINYS
IŠ NERAŠYTŲ UŽUPIO DIENORAŠČIŲ
Šeštadienis, ir man nereikia niekur eiti,
lietum nulietų gatvių juoduma,
nukritęs lapas ant neveikiančio fontano,
dar žingsnis, ir mes būsime sapne,
tiksliau, mes būsim priversti tuo patikėti,
užgniaužt akis, ištirpti tyloje, pasukt
kažkur į dešinę ar tai į kairę, nepamenu,
tačiau žinau, kad būtent čia mes imame
visi iš lėto panašėti, ir vėl subyrame,
kad dingtume iš čia.
Jau temsta, žingsnių aidas, ties skersgatviu
prabėgo šuo, ir pulkas varnų suka ratą,
jos bando leistis, ir aš imu tikėt viskuo,
ir nesvarbu, kas tai: dvasia, ar kūnas,
ar seno medžio drebulys - gyvenimas netekęs
vientisumo, atgimsta vėl kaip Parmenido rutulys.