IEVA PETRAVIČIŪTĖ





Tu neištarsi nė žodžio,
Įėjęs pro atviras duris,
Ir aš bijosiu, kad tyla nedingtų,
Nors visada lauksiu atsakymo.

Kai paskutinis žodis, nukritęs nuo stalo,
Suduš į veidus ir garsus,
O laiškas išbluks nuo skaitymo,
Aš eisiu sapnuoti tavęs.

Laikas nuplyšusiais batais
Sustos prie mano durų,
Ir, palingavęs galva,
Nušlepsės tolyn.


     Žiūrėjimas pro langą

     Kai pavasario saulę staiga pakeičia šlapias sniegas, žemė tampa marga ir nešvari lyg purvinas gyvulys, žmogus jaučiasi nelaimingas, nesuprastas ir pats nieko nebesupranta, jis tarsi suskyla į kelias dalis, stebinančias viena kitą ir prikaišiojančias pačioms sau nepadarytas nuodėmes, kažkas nematomas išsiurbia orą, atsiranda tuštuma - erdvė, bet ji negelbsti - tuščia, tuščia, artimiausias žmogus - už kelių milijonų šviesmečių, o tu negali bėgti greičiau už šviesą.
     Kur eina juodas žmogus - palinkęs, jis kopia į kalną, nugalėdamas save, beveik uždusęs savyje, smaugiamas minčių, o gal jau galutinai jų atsikratęs, jis keliauja aukštyn, grįžta, vėl palinkęs, tam, kad tuoj vėl liptų į tą patį kalną, nuo jo leistųsi, ir taip kiekvieną dieną, jis tempia sunkius krepšius, jo kojos šlapios, akys tuščios ir maldaujančios - pasigailėjimo, ramybės, pertraukos, neverta prašyti, niekas neišgirs - kasdienybė stipresnė už mano juodo žmogaus norus, tie norai taip pat maži ir juodi kaip tarakonai, jie dauginasi ir gimsta visi vienodi ir keliauja iš vienų namų į kitus.
     Pilka moteris, prigludusi prie pilkos kolonos - taip lengva pasislėpti mieste, kai esi pilkas, tuoj atvažiuos autobusas, visi puls į jį, pamiršę tą, su kuriuo ką tik kalbėjosi apie tai, kas geras, o kas ne, sumindys savo išdidumą kaip skrybėlę, nukritusią po kojų miniai, stovės šalia vienas kito, alsuodami į veidus neapykantos kvapu, jų sielos bėgs iš paskos, bijodamos būti suspaustos: negalima vėluoti, tai jūs užmynėte man ant kojos, o duona pabrango.
     Niekas nemato žemės po sniegu, nors akys žiūri vien į ją, bijodamos sutikti dar gyvas akis - jos pervertų kiaurai, sujaukdamos tiek laiko blizgintą ramybę, tiek gludintas formas, ir tektų vėl pažvelgti į save veidrodyje, o gali nepatikti akių spalva.
     Tikėjimas susitraukia į mažą lašelį, nors nedingsta, aš nenoriu, aš bijau, aš galiu klykti, galiu klykti - niekas nesikeis, tikėjimas tampa skylėtas ir bespalvis - nebetikintis pačiu savimi.
     Aš bijau tavęs, tu bijai manęs, aš bijau savo meilės, tu bijai mano meilės, aš bijau galvoti apie tave ir bijau pamiršti, tu bijai gyventi ir bijai mirti, tu bijai būti suprastas ir likti nesuprastas, tik bijome, nors ir vadiname tai kitais vardais.
     Man belieka juoktis - juokas, liūdnesnis už bet kokias ašaras, pripildo tuštumą, juodąsias skyles, juokas praris mane, aš ištirpsiu jame, bėgdama nuo ašarų ir savęs.
     Kaip paukščiai gali likti tokie balti, kai netgi sniegas pilkas, balti ir medžiai, jie kalba, bet niekas nenori klausyti - tai kvaila, o paukščiai pakyla, išgąsdinti variklio burzgimo - jie nemėgsta skraidyti po vieną.