VIRGINIJA ŠEVČENKO
* * *
Tyla,
iki alpulio viena tyla,
kurią sudrumsčia
tolimas laikrodžio tiksėjimas
anam kambary.
Viena,
iki nevilties bedugnės viena,
visų pamiršta -
prisiminimų ir prabėgusių svajonių sergėtoja -
nuvytusi jaunystės rožė.
* * *
Sukliko vėjas ir pavasario debesys
nusėjo rožėmis pievą -
žydrą pievą miško pakrašty.
Jos minėjo gyvenimo grožį,
šaukė ir viliojo mus, bet...
Užkimo vėjas tarp žiedų -
skaisčių ir kvepiančių sapnais
ir liko vien tuščios pievos,
sustingę debesys
ir paniekintos rožės.
Minėkit!..
Aš nusijuokiau gyvenimui į akis -
gelsvas gelsvas nuo melo saldybės,
Ir staiga aš supratau,
kad laimingi tie -
kas pakviesti į gyvenimo puotą.
Tad būkite palaiminti saulės akių,
nes kitaip, apgaubs jus žydras žemės rūkas,
Kuriame galima ištirpti,
kaip ir lediniame vienatvės glėbyje.
Tad minėkit vaikystės žydras plaštakes
minėkit gražią ir aitrią, kaip pats gyvenimas -
šermukšnio uogą
Kurios buvau aš sužavėtas
ir skaudžiai apviltas ilgam
Minėkit!..