VIRGINIJA ŠEVČENKO
Džu-lu
Suklyk,
kad sudrebėtų baugščiai žvaigždės,
kad bėgtų upės iš vagų,
kad vasarą pabirtų sniegas,
tada suprasi kaip sunku...
Pravirk,
kad džiaugsmo ašaros riedėtų,
ir nesuprastum, skruostu ar širdim,
kad net akmuo vilku sustaugtų,
ir skausmas virstų vėl viltim.
Pažvelk,
į saulės akį dieną
ir suskaičiuok jos blakstienas,
tada suprasi koks bekraštis
šešėlis skausmo už manęs.
O taip norėčiau aš suprasti,
ko juokias ji, ko verki tu,
bet lyg užkeiktas pasiliksiu
bejausmiu atvaizdu kitų.
* * *
Aš myliu šį kelionių ir tamsos nualintą pasaulį
Aš myliu šias nublukusias žvaigždes
Ir indų tarškesį kasdienį
Ir lekiančias kažkur svajas.
Aš lauksiu, kol suklyks pelėdos,
Kol vėl nubus gyvybė akyse,
Aš lauksiu, kol nuplauks juodasis šerkšnas
Ir meilė, Vaivos meilė - suspurdės delne.
* * *
Liejas muzika sidabro šviesa,
Tyliai suskamba sienų varpeliai,
Ir palikusi paskui save
balzganą miglą - paliko mane.
Ji tyliai ir lengvai, lyg žiemos plaštakė
kilo vis aukštyn į žvaigždėtą dangų
norėdama atsitrenkti į nakties lubas
ir sudužusi pabirti žemyn,
ir pražysti sniege paparčio žiedais.