EVALDAS VEGYS
XXX
Įsmigo dalgis į rasos lašelį
tai - mano ašara pasislėpus žolėje
tai - ŠIENPJOVYS, šienaujantis žmonių likimus
mojuoja virš galvų savu dalgiu.
Iš kur mirties bekraštė upė?
Kas nugalėsit ŠIENPJOVĮ?
O gal jo nugalėt negali niekas?
iš kur mirties bekraštė upė?
Kur jos pradžia, kur pabaiga?
Pradžioje - giltinė, pabaigoje - jos dalgis,
o mūsų likimus tėkmė vis neša ta upe.
O PRAGARO GRAŽUOLE, tu suskaldei
likimą mano tarsi riešutą
ir numalšinai alkį branduoliais,
iš kurių gimiau aš.
Mirties šienpjovy, ar girdi, kaip caksi
kraujas ir ašaros nuo
dalgio ašmenų
į paukščio ašarotas akis?
Šienpjovy, tu - dievas kruvinais delnais,
bet aš sakau tau, dulke,
aš nuplėšiu šypseną nuo tavo veido
arba pats pavirsiu
neataugančia žole...