EVALDAS VEGYS
Nebėra floros ir nebėra faunos
iš jų beliko tik šešėliai
ant tamsos ir mirties kūnų
Šešėliai žvilgsnių TĖVO MŪSŲ
griuvėsių miesto languose
ir klyksmą kruviną pavogęs meteoras
beviltiškai paklydęs erdvėse.
Išprievartavęs žodį siaubas
dar skaldys kaukolę tau iš vidaus
nupieštą šypsenos skaistumą maurai
Skalaus galvanio voniose.
Vieno sapno freska
Stovėjau aš pavėjinėj nuo saulės pusėj
apglėbęs rentgeno punktyrą rankom
užmerkęs į žvaigždes akis plačiai...
Žvaigždžių šviesa liūliavo kaip lopšinė
visatos šnabždesys skambėjo ausyse
ir ragino: MIEGOK RAMIAI... MIEGOK RAMIAI...
Iš užu Žemės taurės krašto
išsiveržė protuberantų geizeriai
ir saulės lazeriai, kieti, kaip deimantas,
klastingai šnypšdami
supjaustė mano sapną...
ir vėl Visatos tyruos išsisklaidė
absoliučios melodijos motyvas.
XXX
Putojo jūra, o jos bangos
suduždavo prie mūsų kojų
ir negalėjo jos mums nieko padaryti,
vakaris vėjas bučiavo mūsų plaukus,
o mes stovėjom ir žiūrėjom į vakarus,
ten saulė klojosi sau guolį debesim,
nes buvo jau vėlus metas.
Į mus nusitiesė audringoj jūroj
platus, kaip tavo žvilgsnis, saulės takas
ir nušvietė jis mums mintis ir sielą.
...ir žodis mums užbūrė lūpas
ir bučinys užlipdė man akis...
tai prisisapnavo man vieną šaltą viduržiemio
vakarą.
Vaškiniai sparnai
Arterijose verda kraujas, aš pakylu
aukštyn, aukštyn virš miesto, viršum šilo
viršum artojo, žemę raikančio lyg duoną ir nematančio manęs
aukštyn, aukštyn, kad suvokčiau realybę, skrisiu iki BEGALYBĖS.
bet, o Dieve, aš sparnais plasnoju,
na o žemė kyla man prie kojų ---
šaukiu artojui KRUVINU RIKSMU
PABUNDU ŠLAPIAS, IŠSIGANDĘS, BE SPARNŲ.
Mažasis burtininkas
Mažutėlis nykštukas vaikščiojo po namus
rankoje laikydamas didelę vaškinę žvakę
ir padeginėjo šaltas žmonių širdis.
Mažutėlis nykštukas apėjo visą miestą,
užlipo ant aukšto tilto, džiaugsmingai atsidusdamas,
užgesino žvakę ir pažiūrėjo į dangų -
virš miesto sutviskėjo raudona pašvaistė.