EVALDAS VEGYS





XXX

Ar atmeni kvailystes, mano drauge,
kaip lietui lyjant verkė medis
o mes stovėjome po lapais
ir gaudėm lūpom ašaras vaiskias

ar atmeni, nepastebėjom, kaip apsvaigom
ir nebejutome nei laiko, nei savo kūnų
gulėjom žolėje apsikabinę
ir negalėjom pakilti aukštyn

nes vystančias žoles ir mūsų plaukus
suaudė vėjas į rudeninį kilimą,
norėjom garsiai šaukti "kylame"
tačiau gulėjome prie žemės
ne vinimis, o ašaromis prikalti.


Ištraukos

(...)

Iš kur mes paėmėm stiprybę?
Iš kur mes perėmėm minties vienybę?
Iš ten, kur ištakos gyvybės ir mirties
iš ten, kur pažinimo sienos (...) neįveikiamos
iš kraujo raudono ir jo mėlyno (...)
dainuojančio (kosmoso?) sonatą
dainuojančio vienumą
dainuojančio dobilą, linkstantį prie žemės
dainuojantį ryto fosforimės šviesos spinduliavimą.


(...)

Išjunkime mintį, jau vyno ištryško lašelis
kaip kraujo raudono eliksyro mažytis kūnelis
atskris mažos zylės - sules jį sules jį sules jį.
(...)
                                           1988/89