ANTANAS ŠIMKUS





Žmogaus ruduo

I

Toks beprasmis dangus,
Ypač šį rudenį,
Taip norėtųs ištart: "Išeinu..."
Kodėl? O jūs pažvelkit į ateitį.

Veidrodis juokias negyvom akim:
Tikrieji paukščiai išskrido. Gal nebegrįš...
Liko tik tie, kasmetiniai purvini laimės marškiniai,
Nutrenkti ant nuzulintų šaligatvio plytelių, -
Idealiam sielos džiaugsmui kruvini rudens vakarai.
Audrai stiklinėj suskaitytos dienos,
Metas išlenkti miesto kartybę lig dugno;
Iki galo įžvelgti kiekvienam savo vietą -
Betoninis veidas niekados nesupūna.
O vaikai ir toliau žaidžia gatvėse;
Toliau mato saulę;
Toliau myli mamą;
Toliau, nes jiems nieks nepasako, kad užgęsta
Viskas,
Kas
Yra per daug arti
ŽMOGAUS!!!
Rudens....

II

Išgvildentų tiesų laiptai sugriuvo,
Supratę - jie nebeteko reikšmės -
Šį rudenį derliaus vėl nebuvo...
Kaip ir visados tegalim tylėt ir tikėt,
Kitų metų įsivaizduojama ramybe,
Visų kelių kryptimi į viršų,
O kol kas pasiruošti naujų gyvenimų gamybai, -
Savęs apgaudinėjimui trūksta skirtingų variantų.
Džiaugtis eiliniu pabaigos nukėlimu,
Melagingais pranešimais parsidavusių pranašų,
Geležinės miesto širdies triumfu,
Mirtimi nekenčiamų priešų,
Nedaloma mase abejingųjų,
Sudaiktintom mintim šventųjų,
Kurie galbūt prarado šventumą,
Kai melas pavirto į nupirktą idėją
Taip seniai,
Kaip kad senas
Ruduo viduje
Arba gyvybės
AGONIJA!!!

III

Tik dabar pajutau
Šio rudens paslaptį:
Norint paliesti esmę,
Privaloma nesiekti aukso, -
Žibančio laimės žiburio,
Neaplenkti įvykių,
Būsiančių dievų puotoj,
Skambančių nuoduos paskandintoj galvoj,
Kada giljotinuos nesuprastą ateitį,
Kada visi įtikės į Rudenį
Žmoguje,
Išsigandę, kad neatslinktų žiema,
Per vėlai šauks savo kaukėms: "La mort!"


Ateities prašymas

Saulė. Dangus. Žolė.
Išnyko.
Ir civilizaciški, mechaniški jausmai
Teliko.

Betoninės sienos. Nudžiūvęs medis.
Lyg vaiduokliškas sapnas.
Aš labai, labai prašau, -
Atiduokit man lopinėlį gyvo, ne sintetinio dangaus.


Tėvynei

Aš nežinau šlykštesnio žodžio už Tėvynę,
Su šimtu riboženklių reikšmių;
Dar negimęs, jau lenkiesi visuomeninei vilčiai,
Kad tapsi bejausmiu vilku - žmogum.

Tėvynė - tai namai (dar panašiau į požemį),
Kuriuose be žiurkių,
Negalinčių pasidalinti nesamo rojaus maisto liekanų,
Tėra tiktai kalnas protezų su šypsenom akių.

Ir visos mintys, kad aš turiu Tėvynę,
Skaudžiai atsimuša skirtumuos
Tarp tuščio, kosėjančio karaliaus juoko,
Prieš miegą užliūluojančio minią,
Ir margaspalvio svajų paukščio,
Man pinančio erškėčių vainiką.

Gimiau, pažymėtas numeriu paskirtą laiką, -
Tėvynė pasvėrus, pamatavus nustatė mano kainą:
Kada aš mirsiu, negyvu ženklu privalėsiu
Atbaidyti visus nuo nihilizmo herbo.


Nostalgija

Nebegrįžtančių laikų pėdsakai
Įspaudė ženklą tavo viduj.
Munduro sagos - teliko tik simboliai,
Atkeliavę iš kadaise mylėtų daiktų.

Verkia namas, merkiamas dabarties lietaus,
Ir perkaręs katinas išgaudė visas peles;
Jo šeimininkas niekados neateis iš čia pagerbti dangaus,
Nes nieko nėra - viskas tik mirusi kalba.

Sunkių batų suslėgtas molis
(Iš kurio kadaise drėbė gyvas statulas)
Tapo pažadėtąja žeme visiems bepročiams, -
Joje netyla užmiršta prievartos daina.

O eilinis medis dejuoja,
Nepratęs prie audros...
Jam uždraudė juoktis,
Kad netrikdytų naujai išaugusios galvos.

Tik vienas paukštis
Ramiausiai mojuoja sparnais
Virš ošiančio stabų miško,
Kol jo nesudegina atsiradę kraujo vergai.

O nebegrįžtančių laikų namas verkia,
Merkiamas dabarties lietaus,
Gailėdamas sudeginto paukščio
Ir taip gerbto kadaise dangaus.

Bet keičias vėjai, keitiesi ir tu
Su prisiminimų džiaugsmo ašarom;
Ir kada nors verksi šių laikų
Vien dėl to, kad jie primena tuos skausmo vakarus...

Taip visados, -
Kas nors gailėsis buvusios galvos.


Kad pritaptum

Iškapoki visus gyvus medžius,
Kad nesijaustum toks vienas keistuolis
Tarp beveidžių namų ir langų.
Taip noris dievui į akis nusijuokti...

Užrašyki žodį: "Nekenčiu!", -
Jis tik per žingsnį nuo šiuolaikinės meilės,
Nepripažįstančios gyvenimo ribų;
Mes sukūrėme nuosavą dangų.

Nudažyki juodą baltai, -
Kompromisų nėra.
Vistiek matome viską atvirkščiai, -
Bet kas tampa tiesa.

Parašyki testamentą - į tuščią popieriaus lapą...
Tik vieną sentenciją: "Palieku jums savo žinojimą. Pasikarkit!"