ANDRIUS NAVICKAS





Peteliškių naktis

Slenkant nakties
Arogantiškam paradoksui
Pro ribos neišmatuojamą
Tuštumą praskrenda
Pulkas tylių, lyg vaškiniai
Žvaigždžių atspindžiai,
Pulkas juodų peteliškių.
Jos tupia ant veidrodžio
Vaizdo viršugalvio, ant
Aido galvos ir nieko
Daugiau nebėra, išskyrus
Sparnuotą vizijų po
Žaviai nukirstomis obelimis
Kur oras, žemė ir
vėjas, ir netgi žmogus
Tėra tik išbalę juodų
Peteliškių sparnai.


Rytoj

Aš atversiu rankas
Ir pabersiu kruvinus grūdus
Tai bus tik rasa.
O Viešpatie,
Ką daugiau aš galiu tau duoti.
Ir užtroškusios žvaigždės
Vadinsis rytu,
Ir skaudės beprasmiškai
Prastumtą naktį
Aš atversiu rankas
Ir tapsiu viskuo,
Vėl sugrįšiu namo
Prie durų rasotom
Akim apkabinęs dar saulę.

     Autobusas Nida-Klaipėda
     1991 m. sausis