ARTŪRAS VALIONIS
14 rytmečių
saulės spinduliai
bučiavo kalnus
dešimt ir keturis kartus
žadino juos
iš gilaus miego
taškydami šaltu
kelią sau graužiancio
upelio vandeniu
penkioliktą dieną
kalnai neprabudo.
1992 06 07
Jei norite
lietingą dieną
pamatyti vaiskų dangų,
užsimerkit.
1992 05 27
Laiškas II
Žvakė sudega
upė grįžta į save
pakelėse akmenys aštrūs
žodžiai tušti
naktis nelaukia ryto
para neturi pabaigos
saulė šviečia
skaičiuojant nuo senatvės
laikas eina atgal
bangos neužlipa į krantą
pasaulio kraštas kampuotas
mums nebebus
apie ką kalbėti.
1992 01-02
Laiškas I
popieriaus skiautė
nesuprantamų ženklų
paslaptimi kalba apie
nesuvoktą aistrų
prasiveržimą
laukinio virpulio šokyje
su svajonių atšvaitais
ištirpusiais
banalybių baloje.
lizdas medžio viršūnėje
didesnis neį debesis
siekia nuskinti obuolį
prieš kelias dienas
apgraužtą kirmino ir
stebisi kodėl medžių
šakos nerausta
dėl savo nuogumo
o traukiasi,
pamatę
atraibuliuojantį vėją
suplėkę pelėsiai
įsigėrę į atmintį
bando prisiminti
lemtingas akimirkas
atėmusias nuojautą
vienintelę galimybę
aplenkti plyšį
tarp akmenuotų užtvankų
už kurių
pojūčiai neapgaudinėja
krintantys mėnuliai
nemato vaivorykštės
glėbio nes užsimerkę
svaiginasi nuopuoliu
alsavimas
pats iš savęs
neišauga į
buvimą.
surūdiję vinys
prilaiko inkilo stogą
bet neapsaugo paukščių
nuo nevilties.
Vanduo paskęsta
pavasario geltonume
nepasiekęs savo
krantų nesuvokęs
savosios gelmės
beginkliai atsargumo
dėlei nuginkluoti
apglėbę viltį
nepakeldami akių
žiūri žemyn
laukia
aklas elgeta
ištiesia ranką
ir paliečia
apžėlusią sąmanom sieną
tačiau apčiuopia
tik kelias
aptrupėjusias plytas.
beprotiškas veržimasis
naktimis į nežinią
grąžina skausmo pojūtį
o su juo suvokimą,
kad dar gyvas.
pagyvenusiam traukiny
apyjauniai seniai
gaudo alkanas muses
stipriom sulysusiom rankom
šešiolikmetės mergaitės
dalinasi vakarykščiais įspūdžiais
šnibždėdamos tariamąja nuosaka
o tu žinai
gimusi tokia
aš bijočiau pati savęs
už stiklinės pertvaros
aktoriai ruošiasi
eiliniam dubliui
anot režisieriaus atseit
tavo tolstantis siluetas
pravirksta netvarkinga
atsiminimų krūva
įspausta smilkiniuose
klaikiai kvatojančia
šliaužiančio laiko pajauta
ant kampuotų
senos tvirtovės griuvėsių
trūnijančiose sienose
prasikalusia žole
paslepiančia
baltą ir liūdną vandenį.
1992 06-07