NERIJUS MILERIUS





Tarp mūsų tirštame rūke driekėsi artimas tolimas kelias, kur plaikstėsi užsimiegojęs nuobodulys ir tyliai kedenančiais sparnais skrajojo akmenys. Retkarčiais į pilką tolį nuriedėdavo ištuštėjusios karietos, užleisdamos vietą stingdančiai tylai, ir tik klajojančio elgetos pamėkliški žingsniai aidėdavo pajuodusių ąžuolų viršūnėmis. Vakare sugrįžo sniego dykuma, ledinis speigas draikė skarmalais prisidengusį skurdą, ir niekas nebesklandė prigesusiame danguje - sustirusių molinių kopų pėdsakais sugrįžo baltas laikas, pasibeldė ir atvėrė vartus į stingstantį pasaulį, kur tikras tik pamėlusio elgetos kliedesys, pavargusiais nuo slegiančio vasaros žydėjimo laukais pasklido šienpjovių gretos, aš atsigrežiau, ten sėdėjo x, gal nuo vakar, gal atėjo ką tik, ar nežinai, paklausiau, kad gyvenu prie kelio į mįslę, bet x neatsako, nors žino, kad tylos pamatas - žodžiai, dulkėtais debesimis pro mėlyną skaidrią vaiskinančią šviesą į pelėsiais užtroškusios atminties netektį - dulkių debesys nurieda dykumų bangomis, aš noriu inkšti, noriu pasakyti tai, ką žinau, bet negaliu, nors aišku, kad tuoj viskas baigsis ir nieko nebebus, net mano šlykštumo, ir aš jau matau visus mane palikusius, paliekant, ir surinku - kodėl aš negalėjau anksčiau surikti - mane pertraukia sugrįžęs aidas, visuomet besiblaškantis tarp žolės ir vėjo, padangės skliauto ir vilkų kaukimo, vėjo ir apsunkusios minties - nuo horizonto atsiplėšia kažkas - gal gervės, gal žmogus - ir žiūri mirštančiam į veidą.


XXX

Tyli pulsuojančios atminties migla, skruostu prigludusi prie atsispindinčio praeities paviršiaus, šildosi delnus tamsiai giliose daiktų kišenėse, tyliai marinama nuvargusio nerimo rimtis išsiskleidžia minčių lietumi. Gal dulksna. Už lango, pro kurio akmenines atramas veržiasi nerimastingas šlamesys, vasarvidžio sapnų šešėliais nusėdamas nusvirusias blakstienas - lyja. Čia, šiapus,
->