ARVIDAS DRAPANAUSKIS
Veržimasis užšalusia širdim ir siela,
Bėgimas į erdvinę tuštumą.
Minties šešėliai, klajojantys po nykią žiemą
Tik nuodėmingas geismas kartais budina
Kraupių garsų mozaikoj vėl jauti tylią kapų muziką
Užgožusią ir švelnų lapų šnaresį,
Vėl kraupiai skambančią ir nuolat tave dusinančią.
Menkutis amžiaus praregėjimas
šėtoniškame Tavo žvilgsnyje,
čigoniškų rudų akių spindėjimas
Pabudina šventosios laisvės ilgesį.
Mažyčiai jūros perlai - Tavo ašaros
Pasrūva ant manų ledinių pirštų
Beprotiškos nakties mažytės pasakos
Ankstyvą rytą nebemiršta.
Aš trokštu kasdieninio žaibo trenksmo -
Skardaus ir mielo Tavo juoko skambesio,
Aš trokštu nesuvaldomos būties ryžtingo šėlsmo
Tavosios sielos ašarų ir beprotybės ilgesio.
XXX
Išleiskite mane iš drėgno narvo,
Atverkite visas duris į laisvę
Nuimkite tą geležinį šarvą,
Kuris manus jausmus sukausto.
Paduokit neregiui man lazdą,
Padėkit žengti pirmą žingsnį keistą,
Neleiskite užlipti vėl ant duobės krašto,
Nenoriu vėl suklupt prie pilko karsto,
Pakelkite krauju pasvirusias akis į mažą saulę,
Neleiskite nuo mano žvilgsnio jai užgesti,
Tegul ji švyti šiam nykiam pasauliui.
Padėkite man savo saulę rasti.