LINA DRAPANAUSKIENĖ
Vėjas įkyriai taršė jo juodus išsidraikiusius plaukus.
Erzino lietus, rudeniška miško smarvė, čežantys purvu apdrėbti
lapai ritmiškai apgaubdavo batus, kurių atplyšę puspadžiai
pasirodydavo, vos jiems išnirus iš nykstančių žolių, subjurusių
lapų ir klampios žemės mišinio. Juodas tėvo puspaltis kone vilkosi
žeme, kaip ir rankose laikytas sudriskęs pilkas šalikas. Mačiau jo
įdubusias mąslias akis. Traukė abejingas paklaikęs žvilgsnis,
nejudantis, įsmeigtas į vieną tašką kažkur tolumoje. Rodės, matė
erdvėje besikeičiančius ištįsusius subjurusius krauju
pasruvusius pažįstamų ir niekada nematytų žmonių veidus, paskendusius tirštoje migloje. Svaigo nuo jų gausos. Jie keitėsi, daugėjo, tai susiaurėdavo, tai ištįsdavo, klaikiai šypsodamiesi ar bereikšmiai gąsdinančiai žvelgdami. Jis juto tuos mįslingus veidus, kupinus
žiauraus troškulio išniekinti jo dvasią, pavargusias mintis.
Vienas grobuonis čaižiai kvatojo. Niekas neveikė jo taip
naikinančiai, kaip nepažįstamojo kraupaus veido juokas. Jis
greitino žingsnį ir vėl sulėtindavo, paveiktas miško nykumos,
kriokdavo nesavu balsu ir vėl sušildavo, sudrebėjęs nuo savo
klyksmo. Atrodė, jog tylą perskrosdavo žudomo žvėries staugimas.
Negelbėjo nei pašėlęs bėgimas, skverbiantis pro veidą draskančias
palinkusias krūmų šakas, papilkusią ir šlapią žolę, seniai
praradusią pirmykštį pavasarišką žalumą, nei pratisas šauksmas.
Jis
blaškėsi, ieškodamas savęs nurimusio, išsivadavusio iš varžančios
košmariškos veidų kaitos erdvėje. Kartu jis juto begalinį dvasios
pakilimą, nesijautė stiprus, bet troško nustebinti pasaulį,
išvysti jį nusižeminusį ir klūpantį prieš žmogaus dvasios
didingumą. Viskas susiliejo į vieną visumą - ir kančia, ir
ieškojimas prasmės, kaip nepakenčiama ir trokštama dvasios
būsena. Netikėtai sau pačiam pajuto milžinišką jėgą, nenugalimą
žemės trauką, kuriai norėjosi priešintis. Pajusti tą galingą
siurbimą