AUGUSTINAS DAINYS
Tas vanduo,
tas upės vanduo,
kuriame pamačiau
tavo veidą, kai degė
vakaro saulės uždegtas
miškas... pamačiau tave
tarsi paukštį ir supratau,
kodėl mane taip visą laiką
traukė paukščiai.
Dangus atsispindėjo
vandeny ir tu galėjai
kilt į aukštį, o aš panorau,
kad many užtektų vietos
tavo paukščiui.
Tu pakilai ir nuskridai,
sparnais sutrupinusi tylą.
Ir upės vandenys lėtai
užtvindę smegenis ištrynė
visus žodžius: prasmingus
ir kreivus, žolės artumą,
medžio stiebą, ir pro
sulaužytus vartus išsinešė
švininę mūsų tiesą.
Taip vėl iš naujo až gimiau
palaimintai beprasmis ir nervingas
ir vėl iš naujo atradau save
pasaulyje juokingam.