AUGUSTINAS DAINYS
Baltos gėlės prie namo,
kuriame nesutiksi žmonių,
spinduliuoja dainas
apie mirtį.
Klevo lapas sustingęs ore
nustebo, nes niekaip negali
nukristi, nes jisai nesvarus,
nes pamiršęs, ką reiškia numirti
jis apleido šiuos mūsų pamėgtus
kraštus, kur praeivio
apsunkusios
mintys slepia lašą nakties,
o šaligatvio aidas atspindi
užgesintos ugnies
nebegyvą šešėlį.
Tad išmokim prikelt,
prijaukint ir išsaugoti mirtį,
nes mirtis bus gyva, nenumirs
ir alsuos ugnimi, kol mes
būsim gyvi, kol ąsotis vandens
reikš tą patį, ką kryžiaus
sulinkus vinis: negyva,
bet gyvesnė už gyvą.