„Gėlių naktyje“ netrūko roko ir gerų prisiminimų

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Šaltinis: "Klaipėda", 2003 07 04

Sekmadienį Teatro aikštėje vykusi „Karališkoji gėlių naktis“ iš dalies paneigė posakį, jog du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Nors iš pradžių į Mindaugo 750 metų karūnavimo šventei skirtą renginį publika rinkosi vangiai, matyt, išgąsdinta dieną nugriaudėjusio perkūno ir vasariškos liūties, vėliau tiek įsilingavo, jog nebeliko jokių kartas ir laiką žyminčių ribų. Toje pačioje praėjusio laiko upėje skambant Stasio Daugirdo „Gėlių vaikų himnui“ ar Rimo Giedraičio 1986-ųjų „himnui“ - „Kalėdinei eglutei“ šėldami „kojas mirkė“ rožiniais plaukais, žemę šluojančiomis kelnėmis pasidabinusi jaunuomenė, etatiniai „buteliautojai“ ir paskutinieji hipių judėjimo mohikanai...

Šventės „filialas“

Vargu, ar karalius Mindaugas galėjo tikėtis, kad po 750 metų apie jį „Karališkosios gėlių nakties“ vedėjas Marijonas Mikutavičius kalbės: „Niekas nežino, kas buvo tas karalius Mindaugas – ar mielas senukas, ar kraujo ištroškęs seksualinis maniakas? Tačiau mes vis tiek jam dėkingi už tai, kad Lietuva neišnyko iš pasaulio žemėlapio“. Kaip ten bebūtų, tačiau familiarus Marijono požiūris į kultinę asmenybę kur kas mieliau rezonavo sceną glaudžiu ratu apsupusio jaunimo ausyse negu reikalingi, tačiau labai jau oficialūs valdžios atstovų – vicemerės J.Simonavičiūtės bei Seimo nario V.Stankevičiaus sveikinimai.

M.Mikutavičiaus žodžiais, rokas ir džinsai sugriovė sovietų imperiją. Jis pastebėjo, jog „Karališkoji gėlių naktis“ – savotiškas Vilniuje vykusios Dainų šventės „filialas“. Dainininkas, žurnalistas, pramogų pasaulio atstovas įsitikinęs, kad roko muzika taip pat turėtų būti įtraukta į šventės repertuarą, nes tai juk toji pati liaudies, tik kito laikmečio muzika...

Antspaudavo bučiniais

Žvelgiant iš šių dienų taško, „Atikos“, „Lempos“, „Frekenbok“ ir kitų dabartinių grupių atliekamą muziką sunku būtų vadinti liaudiška. Juk ji mums asocijuojasi su „mergelėm“, “rūtelėm“ ir kitokiais malonybiniais žodelyčiais bei švelniomis, kiek graudžiomis melodijomis.

Tuo tarpu jauniausiai kartai atstovaujančių grupių tekstuose apstu „čiupačiupsų“, „SMS‘ų“, ten „meilė – tai rožinė kiaulė“, o pareiškimas „aš norėčiau išgerti alaus“ skamba taip pat poetiškai kaip ir, tarkime, „tyliai leidžias pavargusi saulė“... Ir ritmai dabar gerokai siautulingesni negu karaliaus Mindaugo laikais. Tačiau jie „veža“ tuos, kurie važiuoja šiandien.

O „važiuoja“ pakankamai įdomi publika. Tinkamiausias žodis jai apibūdinti būtų „keista“. Po juo slepiasi ne tik ant aikštės grindinio krepšius, drabužius sumetusi ir neturinti ko prarasti jaunuomenė. Nuo šokio sudrėkusiomis garbanomis vaikinai ir nuogų bambų nesidrovinčios mergaitės gerą nuotaiką užantspauduoja karštais bučiniais. Kairiajame “flange” užsivertęs skardinę godžiai alų siurbia nebejaunas baikeris. Šalia jo išdidžiai glaudžiasi gerokai jaunesnė draugužė.

Ketvertas jau pramitusių paauglių pašaipiais žvilgsniais varsto „dėdę“, kuris, pamiršęs amžiaus ir patirties naštą, šaukia į dangų rankas iškėlęs, kai Aidos Zabotkaitės grupė „kala“ kultinį „Deep Purple“ „gabalą“ „Smoke on the water“. Jam, kaip ir daugeliui nebejaunų, tačiau skambant prisiminimus gaivinančiai muzikai negalinčių nešokti moterų bei vyrų, „širdyje dar ne ruduo“. Jie apsimeta, jog negirdi nelabai ir įkyrių vaikiškų krizenimų. Juolab kad greitai visus amžiaus ir judesių kompleksus užglaisto Teatro aikštę apgaubusi tamsa. Ir, žinoma, alus...

Įdėmiai klausė

Koncerto organizatoriai grupių pasirodymo neišdėliojo pagal metų chronologiją tarsi teigdami, jog laikas – reliatyvi sąvoka, o muzika, nešdama tam tikro laikmečio emocinį krūvį, sugeba atgaivinti ir tas patirtis, kurių tariamės neturį. Tuo būtų galima paaiškinti pagyvenusių moterų, sėdinčių ant suolelio, prisipažinimą, kad šių dienų melodijos joms labai patinka. Eitų ir šokti, bet šiek tiek drovisi – nemato, kad „strapaliotų“ jų amžininkės.

„Gėlių vaiko“ Stasio Daugirdo akustinis muzikavimas neatbaidė ką tik šėlusių jaunuolių. „Prilipę“ prie scenos, jie pagarbiai įsistebeilijo į „senuką hipį“, bandydami suvokti jo dainų tekstų ir sąskambių dermes. „Visa, kas dar liko iš anų laikų – tai humoro jausmas. Pagarba žmonėms. Ir meilė gamtai“,- vėliau pasakys S.Daugirdas „Klaipėdai“.

„Į sceną vėl išėjau po 15 metų“,- prisipažino buvęs „Kardiofono“ lyderis Rimas Giedraitis. Vėl padainuoti jį „privertė“ vienas koncerto organizatorių R.Radzevičius.

Kovos už muziką

Savo sugrįžimo į sceną visiškai nesigali Aida Zabotkaitė. Jos atkurta ir šiek tiek atnaujinta grupė parodė, kad dar turi jėgos. Aida, kurios grupė koncerte akompanavo ir legendinei Vidmanto Jurkonio („Kertukų“ lyderio) dainai „Lopšinė“, paklausta, ar yra šiandien dar už ką kovoti, kai jau turime Nepriklausomybę, „Klaipėdai“ sakė: „Šiandien reikia kovoti už gyvą muziką! Nes ją baigia „suvalgyti“ kompiuteriai“.

Ko gero, pirmųjų roko maršų per Lietuvą organizatorius, tuomet gyvavusios grupės „Antis“ lyderis architektas Algirdas Kaušpėdas taip pat neketina grįžti į didžiąją sceną. Veik paskutinis pasirodęs „Karališkoje gėlių naktyje“, jis atstovavo rokui, kuris pačioje Atgimimo pradžioje pažadino snaudulio režime buvusius lietuvių patriotizmo jausmus.

Klaipėdiečių „Kontrabanda“, regis, nieko nesirengė žadinti. Kaip ir iš jos atsiradę „Rokfeleriai“. Nebent ką nors priverstų pasijusti nepatogiai. G.Grajausko dainų tekstai sminga lyg rakštys į jautrius konformistų kūnus. „Kontrabandoje“ druskos ant žaizdų užpildavo Viliaus Ančerio gitaros rauda, „Rokfeleriuose“ druską „barsto“ kitas gitaristas – Armandas Monis.

Trys šaukštai deguto

Pirmiausia lietuviškas nepunktualumas, kuris buvo teisinamas liūtimi. Vėlavo baikeriai su visa karūna – kai kam kilo įtarimų, kad ją kažkas nušvilpė. Kai baikerių kolona pasirodė Teatro aikštėje, niūrūs įtarimai išsisklaidė – karūna nebūtų patikusi nei Mindaugui, nei ilgapirščiams. Juolab „užmaukšlinta“ ant juodo automobilio – atrodė taip gedulingai, kad viena mergaitė vos neapsiverkė...

Beveik valandą vėlavęs koncertas sukėlė policijos nepasitenkinimą. Pasigirdo kalbų, kad ji ketinanti 23 val. Teatro aikštėje išjungti elektrą – iki tada buvo planuotas renginys. Tačiau jis baigėsi beveik vidurnaktį – ir nieko čia nepadarysi. Juk “neužrauksi” koncerto, kai dar jam specialiai sukurtas himnas nesugiedotas.

Ir dar – blogas įgarsinimas. Dėl jo raukėsi ir labai švelniai barėsi ne tik S.Daugirdas – jo subtiliam muzikavimui labai netiko staigūs ir ausies būgnelius sprogdinantys įgarsintojų „kreščendo“. Dėl blogo garso burnojo ir aikštėje koncerto klausę žinovai, labiau linkę tikėti, jog tai neprofesionalumas, o ne „Karališkosios gėlių nakties“ režisūrinis sumanymas...

<< Atgal