Roko dinozaurai nesirengia palikti scenos
Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ
Šaltinis: "Klaipėda", 2003 07 04
Praėjusį sekmadienį Teatro aikštėje vykęs koncertas Karališkoji gėlių naktis, skirtas Mindaugo 750 metų karūnavimo jubiliejui, daugelio buvo minimas kaip vienas geriausių pastarojo meto renginių. Karališkoji gėlių naktis buvo unikali tuo, kad vienoje scenoje koncertavo ne tik neseniai susikūrę kolektyvai, bet ir vadinamieji roko dinozaurai šeštąjį, septintąjį dešimtmečius gyvavusios roko grupės.
Po koncerto ant kilimėlio
Aida Zabotkaitė, savo grupę reanimavusi prieš trejus metus, Karališkoje gėlių naktyje susirinkusiems klausytojams grojo senų laikų repertuarą. Taip pat grupė akompanavo Kardiofono lyderiui Rimui Giedraičiui ir Kertukų sielai Vidmantui Jurkoniui. Viena šio koncerto rengėjų sąlygų buvo būtinybė groti gyvai. O mums labai patinka groti gyvai,- šypsojosi ponia Aida.
Iš pradžių susibūrusi grupė pabandė groti viename koncerte, o netrukus po jo muzikantai ėmė klausinėti, kada vėl bus repeticijos? Beveik visi anuomet gyvavusio kolektyvo nariai gyvi. Mirė tik buvęs solo gitaristas, todėl teko pasikviesti kitą jauną, bet, anot ponios Aidos, labai perspektyvų muzikantą.
- Dabar grojame labai daug ką iš anų laikų jaunimėlis nebežino tų dainų. Net stebisi, kad kadaise kažkas grojo tokią muziką. Aranžuotės liko tokios pat. Manau, kad jos pakankamai profesionalios ir dabar dar tokių nėra daug. Visus muzikantus išsiugdėme patys. Štai būgnininkas Jofė ir dabar tebegroja pas mus. Dainuoju ir aš, ir solistas Praškevičius.
-Girdėjote ne vieną šiuolaikinio roko grupę. Ar daug kas kitaip negu jūsų laikais?
-Mūsų repertuare taip pat buvo dainuojamosios poezijos elementų. Kaip ir koncertavusios klaipėdiečių grupės Atika repertuare. Mes grojome įvairių krypčių muziką, ne tik roką. Ir sunkų, ir lengvesnį.
- Apie ką jūs dainuodavote?
- Mums neleisdavo atlikti savo kūrybos dainų, draudė dainuoti užsienio kalbomis. Tiko tik lietuvių arba rusų kompozitorių dainos. Ypač - po R.Kalantos susideginimo. Mes sumanėme pagudrauti aranžavome lietuvių liaudies dainas. Kas būdavo potekstėse? Dažniausiai - politiniai motyvai. Amžinai kariaudavome tokia jau buvo mūsų grupė. Koncertavome labai daug Lietuvoje, važinėjome po Sovietų sąjungą. Dalyvaudavome konkursuose, festivaliuose. Ten sukdavomės įvairiai, o namuose dainuodavome apie laisvą Lietuvą. Pagrojame, o jau kitą dieną mus kviečia ant raudono kilimo. Po kiekvieno koncerto kaip reikiant gaudavome pylos. Sakydavo: Netampykite liūto už uodegos.
-Gyvenate laisvoje Lietuvoje. Rodos, nebėra už ką kovoti...
-Ir dabar reikia kovoti. Žinot už ką? Už gyvą muziką! Dabar kompiuteriai taip viską užvaldė... Tegul grupės groja nelabai profesionaliai, tačiau bent jau gyvai...
Hipių idėjos gyvos
Šeštąjį dešimtmetį Kaune susikūrusios grupės Gėlių vaikai lyderis Stasys Daugirdas Karališkoje gėlių naktyje grojo kartu su savo mokiniais Egle ir Liutauru. Koncerte dainininkas atliko keletą populiarių buvusios grupės dainų. Į klausimą, ar dabar dar gyvas hipių judėjimas, atsakė klausimu:
-O ar gyvas dabar Jėzus Kristus ir jo idėjos? Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie hipius. Niekada nebūna taip, kaip buvo. Viskas - tik beveik... Tačiau hipių idėjos persiduoda - gėrio, harmonijos su gamta, pagarbos artimam žmogui. Kai tik atsidursime stagnacijoje, kai nustosime rinkti prezidentus, Seimo narius, tada gal vėl kils nauja hipių banga. Dabar per daug pokyčių. Nėra kada susimąstyti. Tiek problemų. Tik susitvarkai - iškyla kitos. Todėl ir yra viskas beveik...
- Dažnai iš savo idėjų išaugame lyg iš vaikiškų marškinėlių...
- Neišsižadėjau humoro jausmo, pagarbos vyresniesiems ir jaunajai kartai. Labai gerbiu ir myliu moteris. Be jų meno nebūtų. Daug bendrauju su jaunimu, savo mokiniais. Jie klausosi anų laikų muzikos, tekstų ir randa sąlyčio taškų. Juk kalbame apie gyvenimą, išsakome savo pozicijas. Labai gerai, kad atsirado tęstinumas. Iš savo patirties žinau: reikia pakloti trisdešimt metų, kad kažkas pajudėtų į priekį. O sunaikinti tai galima per vieną naktį. Griauti labai lengva. Gerai, kad yra susidomėjimas praeitimi. Gerai, kad kalbama apie hipių judėjimą, grupes, pogrindį.
-Ar jaučiate kokių ypatingų emocijų Mindaugo karūnavimo Lietuvos valstybingumo šventei?
-Mano proproseneliai buvo šiek tiek su Mindaugu susiję. Jonas Daugirdas Mindaugo gal ir nenuodijo, bet kažko ten šalia sukinėjosi kaip galiu būti abejingas?(juokiasi). Nesu isterikas, kuris pūstų burbulus iš datų. Manau, ateis laikai, kai ir Brazauskas bus panašiai prisimenamas. Ir Tarybų valdžią prisiminsime gal bus jai skirti koncertai. Mes juk negalime spręsti dabar, kas yra gerai, o kas ne. Praeis du šimtai metų ir viskas paaiškės.
-Ar yra grupių, kurių muzikavimas atitinka jūsų laikų idėjas?
-Mėgstu Skofildą. Tai mano vienmečiai. Arba Al di Meola. Koncerte grojau jo dovanotu mediatoriumi galbūt todėl viskas gerai pasisekė? O pradėjau nuo Doors. Jie iki šiolei mane labai veikia. Tačiau iš tiesų niekam nejaučiu nostalgijos. Iš dabar grojančių grupių mane domina tik tos, kuriose muzikuoja mano mokiniai. Pavyzdžiui, Lempa.
-Bet jie juk groja visai kitokią muziką negu jūsų laikais...
-Tačiau jie juk negeria, nevartoja narkotikų, neprievartauja. Yra tokių, kurie netiesiogiai perėmė hipių idėjas. Jie irgi bendraudami su žmonėmis neskirsto jų pagal rasę, pagal materialinę padėtį. Jie žvelgia giliau. Yra arčiau gamtos tai pagrindinis hipių judėjimo principas. Nereikia griauti tos harmonijos, kuri jau yra. Koncerte mačiau ne vieną senuką hipį. Priėjo, paspaudė man ranką. Yra dar gyvų hipių, yra. Vadinasi, viskas tvarkoje...
<< Atgal