Šiemet dainų konkursą Eurovizija pradėjo mergina iš Lietuvos - AISTĖ SMILGEVIČIŪTĖ. 21 metų niekam nežinoma dainininkė kukliu juodu kostiumėliu, į uodegą surištais plaukais drąsiai įžengė į neoninę sceną ir sodriu švelniu balsu uždainavo melodingą dainą apie strazdą. Paskui ją į sceną vienas po kito pasipylė kelios dešimtys papūgiškai išsiblizginusių skardžiabalsių atlikėjų, kurių dainose jau nebuvo girdėti nei švelnaus ilgesio, nei ryškesnės melodijos. Tokių buvo didžiuma, ir Aistė jų fone atrodė kaip tikrų tikriausia baltoji varnelė.

Martynas Gusas

Ką tik iš Jeruzalės grįžusią Aistę pasigavau sostinės Užupio kavinėje. "Tu palauk, - atsiprašė ji manęs, - aš tuoj, tik rankas nusiplausiu. Va, tvarkiau vieną Užupio kiemą - ruošiamės roko grupių festivaliui." Še tau! Įsivaizdavau, kad po tokio įvykio jai derėtų lepintis lovoje ir jau pasijusti žvaigžde.

- Eurovizijos konkurse likai ketvirta iš galo, o atrodai linksma.

- Dėl to visiškai nesikremtu. Ar dvidešimta, ar dar kokia vieta, man mažiausiai rūpi. Tai - žaidimai, apie kuriuos geriau nė negalvoti. Lietuvai dar reikės penkerių metų, kol bus įtraukta į šį žaidimą. O tai, ką aš dariau Eurovizijoje, padariau taip, kaip reikėjo. Dėl to esu rami. Negalėjau geriau pasirodyti.

- Tau teko girdėti apie tariamus išankstinius šalių susitarimus dėl prizinių vietų?

- Ne, nemačiau ir negirdėjau, bet kad taip buvo - akivaizdu. Stebint balsavimus iš anksto buvo galima įspėti, kurios šalies atstovai kuriam atlikėjui duos daugiausia balų. Kaimynai gerai vertina kaimynus. Bosnijai ir Hercegovinai atstovavo prancūzė, tai Prancūzija ją gausiai ir apdovanojo. Turkų grupė dainavo už Vokietiją. Tai abi šalys sėkmingai pasikeitė balais. Šio konkurso net intriga nepavadinsi. Konkuravo ne dainos, o šalys.

- Lietuvoje po tavo dainos ir rezultatų imta kalbėti apie prastą Eurovizijos meninį lygį.

- Pritariu: popsas, kai kur net juodas. Tačiau profesionaliai sukaltas. Ieškoti Eurovizijoje originalumo jau seniai pamiršta.

- Kodėl vilkėjai tokiu kukliu kostiumėliu? Pagal Eurovizijos standartus labiau būtų tikusi pūsta rožinė suknia. Ir "superperoksidiniai" plaukai.

- Čia taip dizaineris Juozas Statkevičius sukūrė. Norėjom neišsiskirti iš to, kad madinga Europoje. Ir neapsikaišyti ryškiomis plunksnomis.

- Tavo balsas geras, galėjai Eurovizijoje padainuoti kokią dainelę a la ABBA. Ko gero tiems, kurie klausydami valgė kukurūzų spragėsius, būtų buvę smagiau?

- Galėjau. Bet per atranką Lietuva išsirinko ne "bumbt pabumbt", o "Strazdą". Nors iš tiesų, ko gero, aš ir pati nedainuočiau popso. Manęs vietos žurnalistai paprašė padainuoti praėjusių metų nugalėtojos Danos International dainą. Ne, sakau, nedainuosiu.

- O kaip tau patiko šventasis miestas Jeruzalė?

- Įsivaizduoji - liečiau tą vietą, kur lašėjo Kristaus kraujas. Tokią skylutę, inkrustuotą auksu... Buvau prie Raudų sienos, pažliumbiau truputį. Ten tokia atmosfera ore tvyro, kad ašaras spaudžia. Panašus pojūtis buvo prieš einant į Eurovizijos sceną.

- Negi verkei prieš pasirodymą?

- Stengiausi neašaroti, bet, kaip sakoma, ašaros gerklę užspaudė. Jau maniau, negalėsiu dainuoti, bandžiau išsiblaškyti, nežiūrėti į tai, kas jaudina.

- Iki Eurovizijos tu buvai niekam nežinoma. Kur slapsteisi?

- Pradėjau dainuoti nuo šešiolikos metų. Plungėje, džiazo sostinėje, iš kur kilę dauguma Lietuvos džiazo žvaigždžių. Ilgokai "plevenau po vandeniu", kaip pati sakau. Paskui susipažinau su grupe "Skylė", vėliau ėmiau bendrauti su kompozitoriumi Linu Rimša, Danieliumi Praspaliauskiu. Su jais ir gimė "Strazdas". Dabar dainuoju su "Skyle" klubinę, hipių muziką.

- Jei esi tokia muzikali ir gražiai dainuoji, kodėl nestojai į Muzikos akademiją?

- Iš nežinojimo.

- Nežinojai, kad yra akademija?

- Ne, nebuvau baigusi jokios muzikos mokyklos. Neturiu jokio diplomo, nors daugelį metų privačiai mokiausi groti pianinu. Maniau, kad be diplomo neįmanoma įstoti. Pasirodo, stojant į dainavimą jo visai ir nereikia. Kita vertus, gal ir nenorėjau. Traukė klasikinė filologija.

- Nenyku mokytis mirusių kalbų?

- Mane veda smalsumas. Kaip ten buvo seniau - kas ką rašė, kas ką darė. Be to, puikiai įsivaizduoju save dėstančią lotynų kalbą. Išties galėčiau dirbti kokioj gimnazijoje. Bet ne visą gyvenimą.

- O grįžusi gal gavai kokių ypatingų pasiūlymų dainuoti, vaidinti, o gal - tekėti?

Aistė ištiesia aukštyn rankas ir ant kairės rankos rodo plonytį vestuvinį žiedelį - ištekėjusi!!!

- Ir kas tas laimingasis?

- Mano vyras - muzikantas iš "Skylės". Iš pradžių susipažinom, paskui mane pakvietė į grupę padainuoti.

- Ar neketini akademinių atostogų dar pasiilginti?

- Kodėl turėčiau?

- Na, jeigu dar kokių mažyčių strazdelių atsirastų?

- Cha cha cha... Nežinau, kaip Dievas duos, taip ir bus. Norėtųsi pabaigti likusį pusmetį mokslų. Bet jeigu bus, tai bus. Nebijau, nebijau, nebijau.