VYTAUTAS DEKŠNYS
DRAUGAMS
Neseniai aplankiau senų arklių šeimyną, jie
Sveikindami mane kratė ilgus karčius, jų
Kumeliukai lakstė po lauką, ieškodami motinos
Karčių vėliavos ant kalno, arklys didelėmis
Akimis ir snukiu pasakojo man naujienas, kaip
Užderėjo geltonos gėlės dauboje, kaip keitėsi
Vėjo krypties ženklai laukų būviui, ką jam
Pašnibždėjo šienpjovio dalgis, mes abu pradėjome
Vertinti visus šiuos įvykius, atėjus laikui. Mes
Šildėme gomurius lauko žolių arbata ir kvepiančio
Šieno degtine, pro visus langus veržėsi senų krypčių
Vėjas, atpūsdamas senų žolių sėklas. Arklys tą
Vakarą pasakė keletą senų gerų sakinių, turbūt
Juos sudaigino senos sėklos, aš negaliu su jomis
Nesutikti, juolab, kad negalėjau paneigti
Gyvai marmurinio kumelės žvilgsnio. Ne veltui
Aš čia atėjau iš už pilkų kalnų, ten, už jų,
Žmonės nebeatskiria vėjo krypties, jie geria
Kavą ir vokišką alų, iš ten pasitraukė
Arkliai, nesugebėję virsti automobiliais. Senos
Krypties vėjas pro sienas nebeprapučia senų sėklų.
Ką gi bepasakytų mano arklys? Aš kalbinu
Arklį atpūsti vėją į miestą už kalno.
Jis nepritardamas purto ilgus kaip hipio karčius.
Pusvalandį pasėdėsiu su arkliais, gerdamas arbatą
Su degtine, ir trauksiu į miestą ieškoti nuotykių.
1993 m. rugpjūtis