<-
     Taip. Bėgo laikas. Ir atėjo mano paskutinis vakaras. Greitu žingsniu ėjau pro visus, jų buvo daug. Daugelį aš jau pažinojau, aš ėjau, bet niekas man nesakė nė žodžio, ėjau, jie visi skyrėsi prieš mane ir lydėjo žvilgsniais, tą jaučiau. Atsisukčiau - pamatyčiau laisvus nugalėtojų žvilgsnius (jie visados taip žiūri), bet aš neatsisukau, nes žinojau, kad daugiau čia niekados nebesugrįšiu ir niekados nebepamatysiu man niekados nepasiekiamų žmonių. Išėjau į tamsą ir patraukiau tolyn, aplenkdama šėšėlius. Ašaros. Jos viena po kitos pradėjo lašėti ant skruostų...
     Man taip gera eiti ir kartu taip skausminga eiti, taip sunku palikti visą Tą pasaulį, sukurtą man dar nepažįstamų dievų ir mano iliuzijų... Štai kažkas pasipina po kojom, ir aš paspyrusi paimu tą daiktą į rankas. Tai sunkus daugiakampis ilgesys. Jis kartu su vasaros nakties tamsa ir drėgme įsilieja į mano kraują. Praeitis - ilgesys - tamsa nebeduoda vietos ateičiai. Aš nebegaliu atsisukti atgal ir sugrįžti ten, kur mane buvo prisijaukinę. Tai liko su manim, ir tai gelbės mane, kol prasidės nauji gyvenimo išpuoliai. Juk šis pasaulis - abstraktus, su džiaugsmais ir skausmais, kažkoks per daug neaprėpiamas, o tas pasaulis buvo kaip žmogus, prie kurio galėjai tyliai prieiti, apkabinti iš nugaros ir prakalbinti...
     Einu. Plentas ilgas ilgas. Pralekiančios mašinos vos nekliudo manęs. Staiga prisimenu baisią paslaptį, ją man pasakojo vienas pažįstamas. Jie važiavo girti. Pervažiavo kiškį. Ir mano brolis jį spardydamas pribaigė.
     Sustojau, nes kažkas trenkė man į veidą. Papurčiau galvą, bet eiti vis tiek negalėjau. Akyse kilo užspardytas kiškis. Panorau, kad mane pritrenktų mašina ir žmonės ateitų manęs suspardyti. Atsiklaupiau ir kartojau: aš - kiškis, aš - kiškis, aš negaliu eiti, man pervažiavo kojas. Rankom glosčiau vėsų asfaltą ir žiūrėjau, kaip pro šalį važiuoja autobusas, užmušęs mano girtą draugą.
     Koks dievas man paaiškins, kodėl aš per daug gyvenu? Kiekvieną sekundę aš einu tolyn ir noriu, rankom apglėbti viso pasaulio visą esmę. Kartu kiekvieną sekundę aš mąstau, mąstau ir einu gilyn. Tiek, kiek leidžia mano protas, jei toks yra. Mašinos vis važiavo,vos nekliudydamos manęs, o aš klūpojau ant plento ir buvau vienu metu kruvinas, besistengiantis nušliaužti, bet tampomas paskutinių konvulsijų kiškis, buvau taip pat ir mano brolis, neapykantos perkreiptu veidu ir savo silpnumą perkūnydamas į žiaurumą, buvau ir tie draugai, stebintys viską iš šalies, patenkinti nauja pramoga. Aš buvau viskas - buvau šokanti girta graži mergina, buvau tamsoj iškabinti tinklai, buvau besislepianti ir beieškanti, besivejanti ir bebėganti. Buvau vienišas medis, buvau viena iš begalybės žvaigždžių, kurių buvo per daug, kad kelios jų galėtų nekristi, buvau viskas. Klūpojau plente, pro mane važiavo mašinos, bet aš pati buvau jos, buvau jų šlykščios šviesos, trumpą akimirką pabuvau savimi - kūnas, susmukęs ant kelio, paskui persikūnijau į plentą po mano kojom.
     Bet nežinojau nuo ko pradėti kauptis, nes keleivis turi eiti, keleivis negali suklupti nuo kiekvieno įsivaizduojamo smūgio. Kurgi dabar aš? Gal toj tamsoj, iš kurios girdisi einant žingsniai?
     Žingsniai? Pašokau, nes išsigandau. Nieko pasaulyje taip nebijau, kaip žmogaus žingsnių už nugaros, galvojau bėgdama. Plentas ilgas ilgas, o prieky - Vilniaus žiburiai ir šlykšti pralekiančių mašinų lempų šviesa.