INGRIDA KULNYTĖ
***
Tu klaidžiosi klaikiomis miesto gatvėmis,
Kaip ir vakar.
Žinai, kad neįmanoma pavyti vėjo,
Bet bėgi paskui jį.
Įsitveri į skverną ir viską prarandi.
Tada, kai pajusi skausmą,
Pabandyk užsimerkti ir išnykti,
Palikdamas tik akis.
***
Skambutis į duris nutrauks
Ilgai lauktą sapną.
Tu nubusi ir ilgai stebėsi priešais
Stovinčią sieną,
Kuri bandys pavyti tavo žodį.
(O tas mozaikinis žodis
sugalvojo pasiekti pasaulio kraštą).
Tu paimsi mirusias eiles
Ir mėginsi sudėti iš jų piramidę.
Prisiminsi savo senus batus,
Kuriuos vakar pavergė lietus.
Jų paskui ilgai ieškojai...
Ieškojai tol, kol vėl pamatei tą saulėlydžio dangų
Ir užsimanei pabėgti kartu su juo,
Užsimanei ieškoti užmūrytos vaikystės pasakos
(Ji tada suskambėjo ir vėl dingo).
Liko tik senas bokštas iš akmenų,
Vienišas ir keistai stovintis bokštas,
Išniręs iš savo idėjų, kaip ir tu
(O gal visai ir ne, kas žino?)
Bet žinai tik viena: tie žiburiai,
Tolį vedantys į kalną,
Kitaip dabar atrodo,
Nors juos matei
Tūkstančius ir milijonus kartų.