ŽILVINAS MAIGYS
<-
kad galėtų pakeisti
mėnulio tekėjimo kryptį
pasieksi buvusį savo regėjimą
jau palaidotą po logikos luitais
tikėjimas atgimsta iš naujo
vienai minutei
nakties pasikorusios
izoliuotam nuo karščio akvariume
prisiminsi savo akis
baltus šėšėlius išnykstančius
sienoje vaiko vaizduotės
išgąsdinto vakaro nišose
bekūnės prievartos tetos
tiesia rankas į tave
norėdamos pasiimti
atgal
atgal
ir atgal
į sunkiai alsuojančios
žiurkės pilvą
begarsis riksmas nakty
ne nebereikia
dabar jau vėlu
dvesiančios šimtmečiais
žiurkės dvokas
išsisklaido stočių peronuose
prievartaujamos kaminų angos
klykia miesto balsu
jau tūkstančius metų
laukimas greitos pabaigos
tirštuose ryto dūmuose
išsilieja į varstomų durų girgždėjimą
sulig kiekvienu laikrodžio dūžiu
durklo ašmenys sminga gilyn
į besparnio angelo širdį
viliojančios kurtizanių akys
apglėbia viską savo kūno kvapu
lėtai atsėlinusi jausmų ir lietaus motina
atsisėda prieangy ir pradeda megzti
jos raukšlės susivynioja į kamuolį
ir atrieda prie mano kojų
dar niekada nelaikiau ugnies savo rankose
nepažįstamas karštis muša į veidą
liepsnojantys fakelai krenta ant žemės
kibirkštimis laistydami
praeinančių veidus
kitos dienos vakare