VYTENIS IŠGANAITIS
***
Pasitikėjimo savim likutis,
atmieštas išniekintu jausmu
tarp atsisveikinimo žodžių pinučių,
pakyla apsalusia mintim,
nes tuoj suknežins nevilties slogutį.
Ir nešantis karstą girtuoklis -
užpūtęs fakelą kūrėjas,
ir palaiminimą tiesiąs šventuolis -
verksmo įkvėpta pribuvėja
prikelia mano esybės senolius.
Ir ūksmė palaiminga sušvytruoja
tarp džiugesio mirksnių pynių,
ir visus praradimus užgožia,
nes sukauptų jėgų keli dar yriai,
kai būtis apgaubs švytėjimu.
Bet irklas triokšteli balsingai,
pašaipiai iššiepdamas iltis
padebesiuose paklydusiam tyrumui,
o žemėn grįžtelėja rimtis,
išvysdama tik du krantus apmaudžiai.