Aš laukiau, žinai? Laukiau po tuo didžiuliu medžiu ir klausiaus kraupios melodijos, atsklindančios iš už miško. Nesupratau, kad tai ir buvo pašaukimas, įtraukęs visus man artimus žmones tolyn ir gilyn. Manęs tik dar niekas nepašaukė, - mąsčiau ir sušalusi kėliau akis į dangų. Deja, nepažįstu žvaigždžių. Deja, tebeteikiu joms tą begalinę prasmę. Dabar aš viena vidury miško, ir jos - vienintelė mano šviesa ir kelrodis. Galvojau, ar vientisa mano siela. Atsakymas, ataidintis iš mano vidaus, buvo liūdnas - išmėtei, Ieva, save po gabalėlį visur. Kažkur pametei, kažkam dovanojai, kažkas pavogė, pasiskolino, kažką guosdama - tavo "aš" liko visų rankose, išbarstytas ir nesurenkamas. Nesiblaškyk. Susikaupk. Pakilk. Laikas eiti, pamiršus namus, tolyn.
     Ir nubridau per aukštą žolę. Nebenorėjau daugiau eiti plentu. Naktį. Nes mašinos per ryškiai šviečia man į akis. Nekenčiu. Bet reikia eiti. Niekas nelaukia? Man to nereikia, ne! Kiek sykių jums tą kartojau. Pasišiaušęs ežys civilizuotame humanizmo miške, kur vietoje medžių keroja pagalbai ištiestos rankos. Mano akys pilnos neapykantos, ir džiaugiuos, kad visi tai įžiūri. Vienos po kitų veriasi langinės, trinksi uždaromos durys. Lieku viena su vėju. Vėl šukuoju plaukus mėnulio šviesoje, vėl bėgu bėgu neatgaudama kvapo, vėl kryžium krentu į kankorėžiuotas sąmanas ir kuriu planus, kaip suderinti mano pasaulį su mano gyvenimu. Kaip lengviau ir mažiau slegiančiai vaidinti savo vaidmenį, bendraujant su kitais žmonėm?.. Prisiminiau! Tada kažkam prie laužo norėjau pasiguost, kad jei nebūtų man jokių pareigų ir neturėčiau savo vaidmenų, mano visas vidus išbyrėtų kaip smėlis pro pirštus. Jame nėra nieko jungiančio, jokios sistemos, jokios tvarkos, jokios logikos... Deja, mano silpnumas neduos man laisvės...
     Toliau einu plentu. Mašinos nesustoja švietusios į mane. Žinau, kaip aš joms atrodau - iš tamsos išnyrantis pilkas mažytis žvėrelis primerktom nuo šviesos akim - nevertas dėmesio amžinasis keleivis. Einu ir nesuvokiu, kodėl tokiai sielai kaip mano kažkas paskyrė kūną - konkretų ginklą kovai, konkrečią silpnąją vietą mirčiai. Matau, mąstau, ir mano mintys pakyla aukštyn, svajoju - įgaučiau laisvę, nuskrisčiau į viršų, manęs niekas niekas nebesugebėtų pagauti už rankos ir nebesustabdytų. Kūnas plėstųsi ir virstų šituo lygiu plentu arba šiukšlių dėže prie "Svajonių" stotelės, koks skirtumas. Viskas vien dėl to, kad nesuvokiu, kuris mano kelias. Ir kurioj miško pusėj tikrovė, o kurioj - tas pasaulis, kuris vėl kilo man prieš akis...
     Tada aš juk taip pat buvau ten, kai pamačiau Juos. Tamsoj, nukabintoj džiūstančiais tinklais, kurioj žibėjo mažytės žalios, raudonos lemputės, kurioj skambėjo garsus visaapimantis rokas. Atvažiavo Jie. Grožis, per didelis grožis, nešantis nežmoniškos jėgos grėsmę, ir laisvė, per plati laisvė, nešanti nežmoniško aukščio pavojų - tai buvo Jie. Tikrieji žmonės. Turintys per daug vidinės jėgos, kad atsispirtum. Ši idėja pavergtų ne tik mane. Tarsi užhipnotizuota žiūrėjau. Jaučiau paslaptį. Ir išsigandau. Savęs. Išėjau - buvau per daug priaugus prie realybės. Skubėjau namo, suprasdama, kas sukėlė many sąmyšį. Dabar per daug žinau. Per plačiai. Kad egzistuoja gyvenimo grožis, gniaužiantis kvapą savo skaidrumu. Kaip Kamiu sakė: "Jo buvimas - kančia akims ir sielai. Jis varo mus į neviltį - amžinybė, trunkanti akimirką..." Aš žinojau, kad ten dar grįšiu, bet ar dar ne anksti? Dar ne vėlu?..