VYTENIS IŠGANAITIS
***
Seniai begirdėta giesmė
nutvilko kažką atminty
nesuvaldoma jausmų banga,
nustekenta tremties traukiny,
greitėjančiam su monotoniška narsa.
Kažkas palaimintas slaptai
širdies gelmių šventovėj
subruzda neatlaikęs tylos
nevystančio grožio ramovėj,
nustelbtas vienovės aistros.
Sužadintas meilėje mirksnis
nuskuodžia užsimiršęs į lombardą,
surinkęs ilgesio vaisius,
kad pasislėpęs gėlėj nuo kankynės
išskleistų jausmus žieduose.
***
Sutaršytos nerimstančios mintys
apsalusia banga pakyla
ir lyg miegą nužudžiusios naktys
su vėjo gūsiu nusklendžia,
kai subraška klystkelių kryptys.
O šėlstantys laukimo krantai
plevena virš degančių jūrų,
kur šniokščiantys ritas garsai
iš padegėjo įaudrintų lūpų,
kai atsileidžia ugningi lankai.
Ir tarsi besiblaškanti vėlė
po kasdienio rytojaus ertmes
perveria liepsną strėlė,
nubloškė skrydžio svajas
į vandenynų gyvasties lovį.
Vėl virpteli negyva mintis,
nes vargšė užgimė sykį,
ir nuplasnoja į tylias pilis,
kur metai panašūs į ryklį
gyvenimui žioja nasrus.