ANDRIUS JAKUČIŪNAS
    
Suskilęs pėstininkas Matas ramiai dėlioja figūras.
Šalimais, ant vašku apvarvėjusio stalo, dega žvakė. Susigūžusi virpa liepsna,
lyg nujausdama kažką negera. Susimąstęs Matas žvelgia į šachmatų lentą,
kurioje netvarkingai išmėtytos baltosios figūros. Karalius vienišas stovi ant
krašto. Jis akimis ieško priešininkų. Šie ilsisi medinės apdulkėjusios
komodos viršutiniame stalčiuje. Mato veidas keistas. Apie akis susimetusios
raukšlės, jose knibžda šėšėliai. Ranka pasiekiama stiklinė su vandeniu. Ant
komodos guli nuvytusi gėlė. Ji skleidžia nostalgišką liūdną kvapą. Matas
spokso į juodąjį langelį, kuriame stovi įžeistas karalius. Šis apsimeta
nematąs suskilusio pėstininko. Matas užsimerkia. Prieš akis iškyla naktį
regėto sapno vaizdiniai. Stovi štai Matas didelės bažnyčios viduryje, ant
šachmatinių grindų. Virš galvos nuo vėjo siūbuoja sunkūs paauksuoti sietynai.
Senas Kristus apsimeta, kad žiūri į jį, bet šiaip Matas jam visiškai
neįdomus. Pagal seną savo įprotį, Kristus klausosi muzikos. Judrūs
vargonininko pirštai bėgioja klavišais. Už šaltų sienų dunda traukiniai. Už
Mato nugaros kažkas praveria masyvias ąžuolines bažnyčios duris. Šalto oro
srovės plūsteli į vidų. Krūpteli žvakių liepsnelės, krūpteli Kristus,
erškėčių vainikas nukrenta nuo jo galvos. Matas atsigręžia į duris - už jų
viešpatauja žiema. Mėnesienoje žvilga sniegas ir apšalę bėgiai. Atskrieja
šaižus traukinio klyksmas. Ant bažnyčios grindų guli Kristaus vainikas. Matas
eina, jam atrodo, lyg eitų šachmatų lenta. Žingsnių aidas nustelbia vargonų
gausmą. Link bažnyčios riedantis ešelonas. Matas regi, kaip šnopuojantis
nuvargęs traukinys lengviau atsidūsta. Iš jo iššoka juodosios
figūros.
     Kartu puola į bažnyčios vidų, bet tarpdury sustoja -
prieš juos, ant šachmatinių grindų, guli kruvinas Kristaus vainikas. Iš
įniršio dar labiau pajuodavęs karalius užšoka ant jo. Šiandien jis apsiavęs
sunkiais, geležimi kaustytais batais. Kitos figūros su baime žvelgia į savo
valdovą. Iš vainiko sunkiasi kraujas. Karalius stovi raudoname klane. Matas
pasibaisėjęs žiūri į jo batus. Virš galvos gaudžia vargonai, lėtai siūbuoja
sietynai. Sušunka karalius, sušunka kitos figūros, atkartodamos jo žodžius ir
išsilaksto kas sau, džiaugdamiesi, kad pagaliau išmušė lauktoji valanda.
Kruvinoji puota prasideda - sutraška lūžtantys kryžiai, sužvanga sietynai,
dūžtantys vitražai, nuo baltų skulptūrų ant žemės byra gipso gabaliukai. Viską
krauna į ešeloną. Sunkiai įkelia vargonus, muzikos pakerėtas vargonininkas
neatitraukia pirštų nuo klavišų. Prie kamino pririša varpą. Mėnulis žvelgia
žemyn, girgžda sušalęs sniegas. Tuščia bažnyčia. Kažkieno tyčia numesta
žiežirba apsigyvena gruoblėtos sienos plyšyje. Baisi liepsna apgaubia Dievo
namus. Mantas nevalingai sugniaužia pirštus. Paklaikusiomis akimis jis
žvelgia į ugnį, laipiojančią nubyrėjusiais skliautais. Viršuje įlūžta
lubos. Matas traukiasi atatupstas. Tarp liepsnos liežuvių netikėtai išvysta
baltą figūrą. Tai karalius. Jis blaškosi nuo vienos sienos prie kitos.
Išsigelbėjimo niekur neranda. Matas neprisimena, kaip atsiduria lauke. Spėja
pamatyti, kaip nuo karštyje tirpstančių žvakių ant šachmatinių grindų laša
vaškas.
    
Ešelonas trūkteli į priekį. Lėtai slenka vagonai. Liūdnai
skamba varpas ant kamino, gaudžia vargonai, vis greičiau pro šalį skrieja
vaškiniai skulptūrų veidai, mediniai kryžiai,