<-
laikais, padegdavo miestą, norėdami atstatyti, o dabar pristatė aibę paauksuotų akmeninių būdų, lavonus ėmė slėpti nuo žmonių akių termitynuose. Išsišokėliai išnyko, religija įgijo drakono, saugančio žmonių gerovę, pavidalą. Pamažu sėkla išsišaknijo po visą Europą, sukūrusi vientisą satelitų tinklą.
     Galų gale atėjo sutvirtinimo sakramento metas - Viduramžiai. Kad neplistų prasta veislė, įkurta ramybės sergėtoja - inkvizicija. Ji mokė minią gyvenimo išminties - kaip pamylėti tuos latrus, t.y. pasvilinti šonus, sutarškinti kojas ispaniškais batais, o paskui viešai iškepti ant laužo kaip avinus, prašant jų nuodėmingosioms sieloms išganymo. O šis buvo garantuojamas tik doriems krikščionims, kiekvieną kartą apšlapinantiems tamsius stabmeldžių protus arba perkantiems iš bažnyčios tarnų keletą brangių popiežiškų odgalių. Todėl, ispanams "atradus" Ameriką, žuvo apie dešimt milijonų nekrikštų, bet jie vis tiek juk buvo pakrikštyti (sutaupyta daug pinigų).
     Nuodėminga žmonių giminė visada pridarydavo dievams rūpesčių, todėl inkvizicijai pražiopsojus keletą tokių šiaurės Prancūzijoje, kurie "nestato tautos ir neveda namų", anie prirašė dievams "ant galvos". Kilo visokios revoliucijos, prisiminta demokratija, bet Mechanizmas sugebėjo atstatyti pusiausvyrą. Ir toliau vyko sėkmingas šuoliavimas "į nirvaną".
     Pagaliau prisikrapštėme prie dvidešimtojo amžiaus, kuriame man kliuvo "laimė" išvysti dangiškąją šviesą (ačiū Dievui, ne grybo pavidalu), todėl jis bus išdarinėtas detaliau.
     Pagaliau žmonija galutinai pateisino dievų lūkesčius. Šiame amžiuje išsikerojo milijonai religijų bei sektų ir maždaug milijonas mesijų. Pagaliau įvyko fantastiškas dalykas - žmogus valdo viską išskyrus patį save. Dabar mes jau galime didžiuotis - minia tapo laisva, nes viskas daroma "žmogaus labui". Žmonės apklijuoti spalvingai - lipdukais, religija, Jo Didenybe Atestatu, doroviniais principais, popieriukais. Bet minia!!! Žmogus iš karto priklauso net kelioms, pavyzdžiui, žvejų, bankininkų, raguočių ar filantropų sektoms. Jeigu jis žvejas, tai PRIVALO girtis stambiu laimikiu, jei bankininkas - PRIVALO iš vieno popiergalio pagaminti du, jei raguotas - PRIVALO įtaisyti ragus ir savo antrajai pusei, filantropas PRIVALO sukelti laikraštininkų susižavėjimą. Jeigu jis nesilaikys taisyklių, bus apšauktas diletantu ir tiks tik batų raišteliams varstyti. Žmogus nemėgsta būti mindžiojamas - jis pats mėgsta kitus mindžioti. Todėl dabartinis pasaulis pilnas paradoksų, pavyzdžiui, kaip niekad užderėjo mesijų derlius. Leninas, Hitleris, Stalinas valdo jau ne Dievo, o karalienės Naudakaikuriems vardu. Įvedę savo kultą, vadai netapo laisvi (jie PRIVALO vykdyti minios norus). Dvidešimtajame amžiuje aukštą laiptelį minios hierarchijoje užimantis PRIVALO atsikratyti sąžinės ir kito balasto bei tarnauti "žmonių gerovei", nes gali būti sudorotas, o jo vieton pasodintas naujas vedlys. Totalitarizmas įdiegė mums atsakomybės jausmą ir uždėjo antsnukį...
     Pavyzdys. Kas atsitiktų, jei Landsbergis prisipažintų mylįs Brazauską arba atvirkščiai? Dalies žmonių galvose įvyktų katastrofa, ir mylimas vadas būtų "išskrostas" kaip sardinė, nes masės credo "jis žvaigždė danguje. Koks aš menkas prieš ją!!!" trumpam patirtų fiasko.
     Laimingi jaučiasi minios žmonės, jei niekas neprieštarauja jų skolintai nuomonei. Nes visada tiki: "Mano vado akis mato geriau už mane". Todėl vienišiai turi būti chameleonai ir gyventi celėse, nes visi mindo visus. Didžiausia jų problema: "Per greit vienišius tiesia ranką pirmam, kurį kely sutinka" (F.Nyčė).
     Va ir baigėsi mano veikalas. Įrodyta tai, kas neįrodoma. Vakarų fronte po senovei nieko nauja. Mėnulio užtemimas neleidžia per ilgai žiūrėti į save, nes, žiūrėdamas į šviesą, gali apakti, o mėnulis tobulesnis už žmogų. Viskas turi pradžią ir galą. "Vienišiai ir minia" - sava tema, todėl ir gimė ši rašliava, dar labiau "sujaukusi reikalą". Trumpam baigėsi visos problemos. Bėda visada vaikšto viena ir gauruota. Arba saulė, arba mėnulis - pasirinkimo nėra... Judanti materija kuria ir griauna, ir vėl kartoja savo klaidas, kad būtų apie ką rašyti... Dar ilgai vienišiai trukdys doriesiems klestėti!!!