<-
užvaldo mane. Jūra dabar tokia atvira, nieko neslepianti. Many sukilęs viesulas trukdo man eiti, o viduj vis dar kažkas šėlsta, sukasi, neša, o aš jau įbridusi į jūrą. Sustingstu - taip šalta man. O grėsminga jūra vis kviečia, laižydama savo ugniniu liežuviu mano kojas. Iš baimės virpa visas mano kūnas. Jūra vis šėlsta, nesulaukdama manęs. Aš išsilenkiu, ir, tarsi lūždama, banga krentu ant vandens skalaujamo juodo smėlio juodoje tamsoje... Bet juk many banga. Tai aš ją jaučiu savy. Manęs tai nenuramina. Tik dar labiau pradeda virpėti išsigandęs kūnas, o maištinga siela dar kažką sako. Bet ūžianti jūra tam prieštarauja. Ji tokia staiga apvilta ir nusiminusi. Man nuoširdžiai jos gaila. Aš kartu su ja pergyvenu tuos jausmus, juk aš myliu ją, o meilė juk jungia. Iš kur aš tai ištraukiau. Tai juk taip kvaila. Nors aš jungiuosi su jūra, aš sudarau kažkokią jos dalį, nes aš per daug atvira, per daug išsiskaidžius: aš vanduo. Ošdama ji - mano meilė - man pritaria ir nutyla. Ji pasidaro dar juodesnė nuo užslėpto skundo, liūdesio.
     Juodame danguje neišsiskiria juodos žvaigždės, ir juodi debesys nedengia juodo žvaigždėto dangaus. Juoda jūra įsilieja į juodą dangaus erdvę, ir aš atsiduriu begalinėj tamsos bedugnėj. Aš bijau, nors jaučiu šalia alsuojančią jūrą, judantį laiką. Bijau prarasti save, bet tai neišvengiama, ir aš pradedu skysti. Iš manęs susidaręs lašiukas nurieda į jūrą. Staiga aš, vėl atgavusi savo kūną, išnyru toli toli nuo kranto. Jaučiuosi tokia pavargusi. Jūra mane supranta, ji tarsi skaito mano mintis, tarsi guodžia. Ji migdo mane, sūpuoja. Ir aš tarsi sapne supuosi bangose.
     Švinta. Neapsakomai daug smėlio plaukuose ir kūnas visas smėlinas. Stoviu pajūry, o aplinkui mane didelė spindulių aureolė. Aš šviečiu. Aš - šviesos šaltinis čia. Aš noriu sušildyti stingstančią jūrą. Aš jai atiduodu visą savo energiją, savo tiek metų kauptą šviesą. Jaučiuosi atsakinga už ją - aš ją tebemyliu. Mano akyse jūra atgyja, o aš vis silpstu. Ir niekas man nepadės, nes aš vieniša, niekas manęs nepasiges. Nes manęs niekas nelaukia. Mano spinduliai vis silpsta. Vis mažiau apšviečiamas jūros plotas kunkuliuoja gyvybe. Aš pasiekiau savo - padėjau jūrai. Juk šis rytas nežadėjo jokios saulės, jokios šviesos. Nusimatė tik didelis uragano ir vėtros žaidimas, vedantis iš proto visą gamtos stichiją.
     Jaučiuosi be galo silpnai. Net ta mintis, kad pasiaukojau dėl meilės, manęs neguodžia. Aš susitaikau su likimu, nors net apytiksliai nežinau, koks jis. Aš bandau tik nujausti jį, bet nusilpusios mintys manęs nebepasiekia. Lieku nieko nenorinti nei matyti, nei girdėti.
     Matau, kaip dėkinga jūra nori man padėti, tačiau aš lieku jai abejinga, nors žinau, kad nusipelniau josios palankumo ir padėkos. Man dabar jau vis tiek, kas bus. Aš esu aš ir nenoriu nieko žinoti. Sakydama tai, aš net pati nežinau, kas esu iš tiesų. Ir žinau, kad ne mano jėgoms tai atskleisti. Kas aš?.. Kas aš... Kas...
     Pabundu. Parke jau visai visai tamsu. Jaučiu kažkokį siaubą - toks dažniausiai aplanko po nemalonių sapnų. Neaiškiai prisimenu kažką siaubingo. ir neapsakomai keisto, bet nieko konkretaus. Šaltas ankstyvo pavasario kvapas stingdo kraują. Bandau prisiminti, kodėl aš čia. Ir iš viso kas aš. Sukrėsta keistos nuojautos atsikeliu nuo šaltos žemės ir patraukiu namo - prie jūros. Jaučiu, kad kažką pamiršau, kažko labai trūksta. Taip pat jaučiu, kad aš praradau tai, ko anksčiau taip neapkenčiau. Aš praradau atmintį...
     Visgi kas aš?..